Žvejų kaimelyje, kurio vyrai ilgam laikui išplaukdavo į tolimą žvejybą, galiojo senas, labai griežtas įstatymas. Už svetimavimą buvo baudžiama mirtimi. Jei kurio žvejo žmona, šiam išplaukus, sulaužydavo vedybinę ištikimybę, ji surištomis rankomis ir kojomis turėjo būti numesta nuo aukštos uolos į jūrą.

Sykį viena kaimo moteris išdavė savo vyrą, šiam išplaukus žvejoti.

Pasipiktinę kaimelio žmonės nusprendė nusidėjėlę nubausti pagal įstatymą. Tačiau vargšelė meldė pasigailėti.

Ją surišo ir nustūmė nuo uolos.

Tačiau prieš pūkštelint pasmerkėjai į vandenį, ją sulaikė didelis tvirtas žvejo tinklas, netikėtai išlindęs iš po uolos.

Tai vyras atskubėjo jos gelbėti.

 

 

Pora šventė trisdešimties metų vedybų jubiliejų.

Kažkas, kaip įprasta, paklausė moters: „Kokia tavo laimės paslaptis?“ Ji šypsodamasi atsakė: „Vedybų dieną nusprendžiau sudaryti dešimties savo vyro ydų sąrašą. Pasiryžau tas ydas pakęsti, kas beatsitiktų. Nusprendžiau, kad bent susitaikysiu su tomis dešimt.“

Kai jos paklausė, kokias gi ydas ji išdėstė sąraše, moteris paaiškino: „Niekada to sąrašo nesudariau. Kaskart, kai mano vyras iškrečia ką nors, kas mane supykdo, mintyse tariu: „Jo laimė, kad tai iš to sąrašo!“

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“