Sykį gyveno alchemikas, paskyręs savo gyvenimą filosofinio akmens paieškai, to reto akmens, turinčio galią paversti geležį auksu. „Išbandysiu visus pasaulio akmenis, vieną po kito. Būtinai rasiu filosofinį akmenį“, – mąstė sau. Iš pradžių viskas atrodė paprasta. Alchemikas susijuosė strėnas geležine grandine ir lietė ją visais akmenimis, kuriuos pamatydavo. Jis keliavo ir keliavo, ir, vos išvydęs akmenį, pakeldavo jį ir paliesdavo juo savo grandininę. Šis judesys tapo visu jo gyvenimu.

Bėgo metai. Susitaršiusiais, dulkėmis apneštais plaukais, sulysęs lig šešėlis, kietai sučiauptomis lūpomis alchemikas tęsė kelionę ieškodamas stebuklingojo akmens. Žmonės manė, kad jis pamišęs. Vieną dieną prie jo pribėgo kaimo berniūkštis ir jo paklausė:

-Pasakyk man, kur radai šią aukso grandinę, juosiančią tavo liemenį?

Achemikas krūptelėjo: kažkada buvusi geležies grandinė tapo auksine ir žvilgėjo jam prie diržo. Tai nebuvo sapnas, bet kada įvyko šis pasikeitimas? Žmogus stipriai susiėmė už galvos: kur, ak, kur, to nežinodamas, jis pasiekė savo tikslą?

Jis buvo įpratęs rinkti akmenis, liesti jais savo grandinę, o po to juos nušveisdavo šalin, nė nepažiūrėjęs, ar stebuklas įvyko. Pasirodo, vargšelis buvo radęs filosofinį akmenį, bet jį išmetė.

Vakaruose leidosi saulė, dangus nutvisko aukso spalvomis. Alchemikas pasuko atgal savo keliu ieškoti iš naujo. Dabar jo nugara buvo sulinkusi, jėgos išsekusios, širdis nusilpusi, o jis pats jautėsi lyg medis, išrautas iš šaknų.

 

 

„Tik dabar, kai mirštu, suprantu, jog kai esu tuščiomis rankomis… gyvenau negyvendamas… galvojau tik apie save! Bet kodėl kai kurie dalykai yra suvokiami tik tada, kai jau nebėra laiko nieko pakeisti?“ (Mirštantysis ligoninėje. Buvo 68 metų)

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“