„Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą.“ (Mato 5, 8)

 

Žydai taip tiksliai laikėsi apeigų, kad jų reikalavimai tapo labai sunkūs. Jų mintis užėmė taisyklės, apribojimai ir išorinio susiteršimo baimė, tačiau jie nematė dėmės, kurią sieloje palikdavo savanaudiškumas ir pyktis.

Jėzus nepaminėjo apeigų tyrumo, kaip sąlygos patekti į Jo karalystę, bet apibrėžė širdies tyrumą. „Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra.“ (Jokūbo 3, 17) Į Dievo miestą nepateks, kas netyra. Visi, kurie te gyvens, privalo jau čia įgyti tyrą širdį. Pažinęs Kristų, žmogus ims vis labiau neapkęsti lengvabūdiškumo, vulgarių kalbų, nepadorių minčių. Kai širdyje apsigyvena Kristus, mintys ir poelgiai pasidaro tyri ir taurūs. Tačiau Jėzaus žodžiai palaiminti tyraširdžiai turi gilesnę prasmę. Tyrumas suprantamas kitaip, nei įprasta pasaulyje. Jei ne tik laisvi nuo viso to, kas kūniška, tyri nuo geismų, bet teisingi ir jų širdies ketinimai, tikslai bei motyvai, jie nesididžiuoja ir nėra savanaudiški, o nuolankūs ir panašūs į vaikus.

Tik panašūs žmonės gali suprasti vienas kitą. Jei savo gyvenime nesivadovausite pasiaukojančios meilės, kuri yra Dievo charakterio pagrindas, principais, jūs nepažinsite Viešpaties. Šėtono apgauta širdis žiūri į Dievą kaip į tironišką ir negailestingą Esybę; savanaudiški žmogaus, ir net paties šėtono bruožai priskiriami mylinčiam Kūrėjui. „…tu manei, kad aš esu toks, kaip tu“ – sako Jis (Psalmė 50, 21). Dievo įžvalgumas dažnai aiškinamas kaip despotiškos, kerštingos prigimties išraiška. Taip pat žiūrima ir į Bibliją, Jo malonės turtų lobyną. Nepaisoma Šventojo Rašto tiesų šlovės, nors ji ir siekia dangų ir pasieks amžinybę. Didelei žmonijos daliai Kristus yra „kaip šaknis sausoje žemėje“. Jie nemato Jame nei patrauklumo, nei grožio: mato Jį, bet nepamėgsta (žr. Izaijo 53, 2). Kai Jėzus, Dievo apreiškimas žmonijai, gyveno tarp žmonių, fariziejai ir Rašto aiškintojai sakė Jam: „Tu samarietis ir velnio apsėstas“. (Jono 8, 48) Netgi Jo mokiniai buvo taip apakinti  širdžių savanaudiškumu, kad ilgai negalėjo suprasti, jog Jis atėjo atskleisti jiems Tėvo meilę. Todėl Jėzus vaikščiojo tarp žmonių vienas. Tik Dangus Jį visiškai suprato.

Kai Kristus ateis su šlove, nedorėliai negalės į Jį žiūrėti. Jo Artumo šviesa, kuri yra gyvybė Jį mylintiems, bus mirtis nusidėjėliams. Jo atėjimo laukimas jiems yra tarsi „baisus laukimas teismo ir naikinančios ugnies.“ (Hebrajams 10, 27) Kai Jis pasirodys, jie maldaus, kad juos paslėptų nuo Jo akių, nors Jis mirė, kad juos atpirktų.

Tačiau tose širdyse, kurias apvalė jose gyvenanti Šventoji Dvasia, viskas pasikeičia. Jos pažino Dievą. Mozė buvo pasislėpęs uolos plyšyje, kai jam apsireiškė Viešpats. Tik tuomet, kai esame pasislėpę Kristuje, galime pamatyti Dievo meilę.

„Kas myli tyra širdimi ir maloniai kalba, tas bičiuliu turės karalių“. (Patarlių 22, 11) Tikėjimu matome Jėzų šalia, dabartyje. Kasdieniuose išgyvenimuose, kai Jis globoja mus, patiriame Jo gerumą ir meilę. Sūnaus charakteris atskleidžia mums Dievą. Šventoji Dvasia parodo mūsų protui ir širdžiai tiesą apie Dievą ir Tą, kurį Jis siuntė. Tyraširdžiai pamato Dievą naujai ir su Juo pradeda bendrauti kaip su savo Atpirkėju; pažindami Jo charakterio tyrumą ir žavumą, jie trokšta atspindėti Jo atvaizdą. Jie mato Tėvą, kuris nori apkabinti atgailaujantį Sūnų, todėl jų širdis pripildo neapsakomas džiaugsmas ir šlovinimas.

Tyraširdžiams Kūrėją atskleidžia Jo galingos rankos darbai ir Visatos grožis. Jo rašytiniame Žodyje jie atranda malonės apreiškimą, gerumą ir gailestingumą. Tiesos, paslėptos nuo išmintingųjų ir gudriųjų, apreiškiamos mažutėliams. Tiesos, kurios nemato šio pasaulio išmintingieji, grožis ir vertė nuolat atsiveria tiems, kurie pasitiki ir kaip vaikai nori sužinoti Dievo valią, ir vykdyti ją. Tapę dieviškosios prigimties dalininkais, atrandame tiesą.

Tyraširdžiai jau šiame pasaulyje, tarsi jis priklausytų jiems, gyvena aiškiai regėdami Dievą. Amžinajame gyvenime kai taps nemirtingi, jie iš tikrųjų regės Jį, kaip matė Adomas, kai vaikščiojo ir kalbėjosi su Dievu rojuje. „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį.“ (Korintiečiams 13, 12)

 

 

Elena Vait

Iš knygos „Kristaus kalno pamokslas“