„Nes visi esate broliai“

LAIMINGAS KELIAUNINKAS KASPARAS

Gyveno kartą jaunikaitis vardu Kasparas. Norėdamas užsidirbti pragyvenimui, jis kirsdavo javus, grieždavo smuiku, kaustydavo arklius, rašydavo laiškus, kirpdavo avis ar dainuodavo.

Vieną dieną Kasparas ėjo per vietovę, kurioje anksčiau nebuvo lankęsis. Jis buvo pavargęs ir išalkęs, be to ėmė lyti, o tolumoje kaip tik dunksojo dantyti pilies bokštai.

-Bandysiu ten prisiglausti,- pagalvojo Kasparas. – Paprastai tik karaliai gyvena tokiose pilyse, o karališkuose rūmuose visada atsiras darbo.

Kasparas pasibeldė, bet niekas jam neatsakė. Kiek padelsęs, jis įėjo. Vaikinas atsidūrė didelėje gobelenai išpuoštoje menėje. Kampe milžiniškame židinyje smagiai traškėjo ugnis, o menės viduryje puikavosi didelis, valgiais ir gėrimais nukrautas stalas.

Ant stalo gulėjo ir raudona aksominė pagalvėlė, ant kurios spindėjo aukso karūna, išpuošta riešuto dydžio rubinais.

Kasparas išsižiojo iš nuostabos.

-Matyt, man iš nuovargio vaidenasi, – tarė jis, – noriu tik trupučio maisto ir lovos prigulti, bet čia nieko nėra, todėl teks susirasti pačiam.

Jis perėjo visus pilies kambarius, bet nerado nė gyvos dvasios.

Taip Kasparas priėjo mažutę nešildomą palėpę, kurią apšvietė kelios menkos žvakės. Ant žemės gulėjo čiužinys, o ant negrabiai sukalto stalo matėsi tik ąsotis vandens ir sausos duonos žiauberė. Kasparas apsidairė ir tarė:

-Nepadariau nieko, būčiau nusipelnęs nakvynės, taigi pasitenkinsiu šiuo kukliu prieglobsčiu.

Jis suvalgė duoną, išgėrė vandenį ir griuvo miegoti.

Vos sumerkęs akis Kasparas ėmė sapnuoti. Sapne jis pamatė baltą gulbę, kuri priplaukė prie jo ir tarė:

-Karūna priklauso tau, būk karaliumi!

Ryte Kasparas pabudo pailsėjęs ir nusijuokė prisiminęs sapną. Jis nuėjo į didžiąją menę ir, vos peržengęs slenkstį, didelė gulbė pakilo į orą, suplasnojo sparnais ir nusileido ant stalo šalia aukso karūnos. Kaparas prisiminė sapną, paėmė karūną ir užsidėjo ant galvos.

Staiga gulbė pradingo, o vietoj jos atsirado graži princesė perlais ir atlasiniais kaspinais išpuošta balto šilko suknele. Ji priėjo prie Kasparo ir paėmė jį už rankos:

-Per daugelį liūdnų metų tu esi pirmas keleivis, kuris paėmė tik tai, kas jam priklausė, – tarė princesė. – Kiti ėdė kaip paršai ir gėrė kaip statinės, dabinosi šilko rūbais ir krovė savo purvinus batus ant baltų atlasinių staltiesių. Garbingas tavo elgesys išsklaidė raganos kerus, išlaisvino mane. Dabar tu esi pilies karalius ir, jei nori, aš būsiu tavo karalienė.

Pilis atgijo, o Kasparas savaime suprantama, vedė princesę.

Pagalvosiu

• Privalu gerbti kiekvieno žmogaus daiktus.
• Tuščias laiko švaistymas nedirbant ar nesimokant yra tarsi vagystė iš savo šeimos ir iš savo ateities.
• Naudingų daiktų gadinimas tolygu bjauriausiai vagystei.
• Reikia gerbti kitų žmonių teises, nuomonę ir gerą vardą.

Aš neimsiu nieko, kas man nepriklauso ir gražiai elgsiuosi su kitų žmonių daiktais.

Bruno Ferrero

„Dešimt Dievo įsakymų“