2018 metų vasario 11 – oji yra istorinė diena, nes Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje Lietuvos vyskupai bei kunigai, dalyvaujant tikintiesiems, gausiai atvykusiems iš įvairių šalies vietovių, aukos iškilmingas šv. Mišias, kurių metu mūsų Tėvynė bus paaukota Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. Tai – artėjančio Valstybės atkūrimo Šimtmečiui ypač aktualus tikėjimo išpažinimo ir liudijimo aktas, prisimenant, kad visi didieji bei mažieji mūsų gyvenimo įvykiai iš tiesų visada daugiau priklauso nuo Dievo Apvaizdos gailestingumo, o ne vien nuo mūsų žmogiškų pastangų.

Kai kurdami visuomenės gerovę pasikliaujame tik savo asmeniniais gebėjimais, artėjame prie fiasko, nes ignoruojame Aukščiausiąjį ir Jo dievišką veikimą. Tada Jam suteikiame galimybę palikti mus savivalei, naikinančiai mūsų egzistencinę priklausomybę nuo Visagalio. O kai atsiskiriame nuo savo tikrosios tapatybės šaknų, neišvengiamai tolstame nuo To, kuris mus kiekvieną akimirką tik iš besąlygiškos meilės palaiko būtyje ir dėl begalinių Jėzaus mirties bei prisikėlimo iš numirusių nuopelnų mums trokšta suteikti amžinąjį malonės lobį Jame (plg. Ef 2, 7). 

Dievo Motina Marija yra didžioji Atpirkėjo pagalbininkė, mums siekiant išganymo pilnatvės Švč. Trejybėje. Jėzus mums patikėjo Mariją kaip Motiną (žr. Jn 19, 27), kad suvoktume, jog turime tokią Motinėlę – Užtarėją ir Globėją, kuri, kol neatėjo laiko pilnuma ir visa žmonija dar nepasiekė amžinybės, gyvena mūsų žemišką tikrovę pranokstančiu rūpesčiu, kad visi saugiai pasiektume dangišką Jeruzalę. 

Šv. Jonas Paulius II enciklikoje „Išganytojo Motina“ (Redemptoris Mater) rašė: „Kristaus mokinio gyvenimo marijiškasis matmuo ypatingu būdu reiškiasi būtent šiuo sūniškuoju savęs Dievo Motinai patikėjimu, kuriam pradžią davė Atpirkėjo testamentas Golgotoje. Sūniškai patikėdamas save Marijai, krikščionis, kaip ir apaštalas Jonas, „pasiima pas save” Kristaus Motiną ir įsileidžia Ją į visą savo vidinį gyvenimą, tai yra savo žmogiškąjį ir krikščioniškąjį „aš”: „Jis pasiėmė Ją pas save”. Taip jis trokšta patekti į „motinos meilės” veikimo zoną, meilės, kuria Atpirkėjo Motina „rūpinasi savo Sūnaus broliais”, „prie kurių gimimo ir auklėjimo Ji prisideda” pagal malonės dovaną, kiekvienam suteiktą Kristaus Dvasios veikimu. Taip Dvasioje įgyvendinama motinystė, kryžiaus papėdėje ir aukštutiniame kambaryje tapusi Marijos užduotimi”.

Kai save sūniškai bei seseriškai patikime Švč. M. Marijai, ar tai nėra Lietuvos paaukojimas Jai? Juk labai svarbus mūsų dvasinis veiksmas – Tėvynės atidavimas Jai (ir toliau, kasdien su tikėjimu šio maldos judesio kartojimas), tai iš tiesų yra Jos pasiėmimas pas save, nes tada, remdamiesi tikėjimu bei pasitikėjimu, sąmoningai patenkame į Jos meilės veikimo erdvę ir ne tik leidžiame, kad Ji vis laisviau, veikiant Šventajai Dvasiai, auklėtų mus, bet ir visu savo gyvenimu liudijame, kad mūsų troškimai bei darbai vis labiau tapatinasi su Jos ir Dievo valia.  

Galime apmąstyti kai kuriuos Lietuvos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai maldos žodžius… Marija, taip arti stovėjai prie Nukryžiuotojo ir gėrei iš tos kančių taurės, kurią iki pat dugno išgėrė merdintis Tavo Sūnus. Tu esi mūsų Mokytoja ir pavyzdys kančioje. Ir mūsų laukia panaši dalia, nes kas iškentėjo kūnu, tas jau tapo nauju kūriniu Jame (plg. 1 Pt 4, 1 – 2). Tavo Širdžiai patikime ypač nuodėmių raupsais sergančius tėvynainius. Jėzau, per Tavo Motinos mus užtariančią maldą, pakeisk jų širdis, kad, pamatytų savo klystkelių purvą, pradėtų juo bodėtis ir pagaliau iš tamsos ateitų į šviesą… Atiduodame Tau, Marija, jaunimą, kad pirmiausia jame išsilaisvintų gilus troškimas pažinti tiesą, kuri perkeičia kiekvieno žmogaus būtį, žadina ieškoti gyvenimo prasmės, atrasti savo tikrąjį pašaukimą ir kūrybingai, visomis išgalėmis siekti jo. Sutuoktiniai, – be kurių nebūtų šeimų, vaikų ir neliktų mūsų visų… Marija, laimink besirengiančius santuokai. Lai jie tampa sektinu pavyzdžiu toms poroms, kurios gyvena, nepriėmusios Santuokos sakramento malonių ir savaip pateisina savo netvarkingo gyvenimo kaltę. Tau aukojame visus besidarbuojančiuosius. Tegul jie supranta, kad kiekvienas tinkamas darbas ypač Dievo akyse yra kilnus užsiėmimas ir tiktai priemonė, padedanti suvokti savo tikrą paskirtį pasaulyje ir negalinti pakeisti galutinio žmogaus tikslo – Dangaus, kurio nė vienas kūrinys vien savo jėgomis nepasieks… Tau tepriklauso ypač sunkiai sergantieji, netekę darbo ir prarandantys viltį gyventi… Tegul jie savo kentėjimus už lietuvių atsivertimą aukoja bei vienija su Dievo Avinėlio, pasiaukojusio Golgotoje, kančiomis. Tebūna branginama kantrybės dorybė, nes, pasak poeto Rainerio Marijos Rilkės, „kasdien kalu sau į galvą, mokausi per skausmus ir sakau jiems ačiū: kantrybė – tai viskas!“ 

Marija, Tavo Nekaltajai Širdžiai pavedame visus, dar nepažįstančius Tavo Sūnaus Širdies gerumo. Joje sruvena neišsenkančios gyvybės upės… Tereikia ateiti pas Jį ir dykai gerti tą gyvąjį vandenį ir sielos atgims ir atsinaujins; tada pražys ir klestės Lietuva. Bet niekada  žmonės neatras tikrojo rojaus žemėje. Mums pažadėta geresnė Tėviškė (plg. 1 Kor 2, 9) ir ji tikrai artėja… Būsimą Tėvynės laimę tik tada pasieksime, kai Lietuvą tikėjimo darbais mylėsime.