Kai mes, giedodami „Ir žodis tapo kūnu“, priklaupiame, mes pagerbiame didžiąją Kristaus įsikūnijimo paslaptį. Tuos žodžius būtų galima pasakyti, tik, žinoma, perkeltine prasme, ir apie šio sekmadienio Evangelijos tekstą. Palyginimas, žodis apie Gailestingąjį samarietį tapo tūkstančiais ligoninių, prieglaudų. Milijonai žmonių šimtmečius klausėsi šio palyginimo ir, grįžę iš bažnyčių, perrišinėjo žaizdas, valgydino alkanus, laidojo beturčius.

Bet štai šiandieną – ką daryti mums, pasiklausiusiems šio palyginimo? Tik jau, meldžiamasai, nesugalvok daryti, kaip tas samarietis. Iškviesk greitąją, iškviesk policiją, kad pėdsekiai šunys greičiau surastų piktadario pėdas.

Beje, daugeliui iš mūsų gal jau ir nebeteks pamatyti pakelėje gulinčio sužeisto žmogaus. Anuomet, prieš šimtus metų, pamokslininkams būdavo lengva aiškinti šį palyginimą, o dabar mums jis atrodo nebeaktualus. O betgi! Visi žodžiai apie aliejų ir vyną, apie asilą, apie užeigą jau tebėra istorinis rūbas. Vienas ir svarbiausias palyginimo žodis – tai šis: „Jis nepraėjo pro šalį.“

Taigi – palyginimas nepaseno, Evangelija yra amžina. Argi tu nepastebi, kokie mes dabar skeptikai, kaip užsidarę kietuose egoizmo kiautuose, kaip nieko nebematome, nebemylime. Ir praeiname pro šalį, kai žudomas žmoniškumas, kai žudoma tai, kas didinga.

Nepraeik pro šalį!

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“