Vieną dieną į intensyvios terapijos skyrių paguldė pacientą, vardu Karlas. Tai buvo aukštaūgis plačiapetis vyras, sirgęs kaulų vėžiu. Nors jį varstė aštrūs skausmai, jis retai kada skundėsi. Žmona jį slaugė su didžiule meile ir visokeriopai rūpinosi jo priežiūra. Po daugybės chemoterapijos seansų Karlo jėgos išseko. Kai jį paguldė į ligoninę paskutinį sykį, jis taip stipriai kentėjo, kad buvo labai sunku jį slaugyti, o gydytojai nebeturėjo jokios vilties. Tai buvo paskutinioji ligos stadija ir jokie vaistai negalėjo numalšinti siaubingų skausmų.

Karlo žmonai šiaip taip pavykdavo likti keletą minučių vienai su juo.

Vieną naktį, prieš keičiantis pamainai, medicinos sesuo ėjo per palatas apžiūrinėti ligonių.

Nuskubėjo ir pas Karlą. Tyliai atvėrė jo palatos duris, kad neprižadintų.

Iš koridoriaus atsklidęs šviesos pluoštas nutvieskė palatą lyg mėnesiena.

Seselė pažvelgė į lovą ir aiktelėjo iš nuostabos.

Karlas gulėjo ant nugaros, pačioje nepatogiausioje ir skausmingiausioje padėtyje. Šalia gulėjo jo žmona, padėjusi galvą vyrui ant peties, susirangiusi prie jo šono lyg mažytis kačiukas prie savo motinos. Ji taip giliai miegojo, kad jai iškvepiant orą girdėjosi lengvas švilpimas iš burnos.

Seselė, pasijutusi tarsi neprašyta įsibrovėlė, sustojo tarpdury.

Jai pasisukus išeiti, Karlas atsimerkė ir nusišypsojo, lyg sakydamas: „Viskas gerai.“

Mergina dėl nepagydomos ligos buvo paguldyta į ligoninę. Ji žinojo, kad vilties nebėra ir kad paskutinioji jos gyvenimo valanda jau visi arti. Stengėsi save drąsinti, tačiau kaskart sugrįždavo prie to paties klausimo: „Kodėl būtent aš?“

Ji vis labiau silpo ir taikėsi su likimu.

Vieną popietę jos aplankyti atėjo mokyklos draugas. Vaikinas baugščiai įžengė į palatą. Jis buvo sutrikęs, tačiau, pažvelgęs į bičiulę, išvydo laime švytinčias jos akis. Žinodamas beviltišką merginos būklę, jis spontaniškai paklausė:

-Kodėl tu tokia laiminga?

-Nes tu esi čia,- atsakė mergina.

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“