„Nes visa tai, ką sukūriau, yra gražu ir gera“

ŽĄSŲ TVENKINYS

Kartą žaliuojančiame ir civilizacijos nepaliestame kampelyje tyvuliavo skaidrus ežerėlis. Jis buvo visai mažutis, beveik tvenkinys, bet tyrame jo vandenyje atsispindėjo dangus ir ežerėlis atrodė tarsi brangakmenis su žaliais laukų apsodais. Dieną saulė, o naktimis mėnulis ir žvaigždės grožėjosi savo atspindžiais vandens veidrodyje. Pakrantės gluosniai, ramunės ir kalvų žolynai virpėjo iš džiaugsmo dėl šio dangaus atspindžio žemėje, kuris nuošalų kampelį pavertė mažu rojumi.

Tačiau vieną dieną gagendamas ir klegėdamas prie ežerėlio krantų atskrido riebių ir įžūlių žąsų pulkas. Įkyrus jų gagėjimas ir tvirti sparnai sudrumstė dangaus veidrodžio tylą ir ramybę. Žąsys buvo praktiški padarai, jos nekreipė nė menkiausio dėmesio į vėjo šnabždesį ir dangaus atspindžius tyrame vandenyje. Dešimtimis jos nėrė į vandenį ir naršė dugną ieškodamos maisto. „Ėsti ir storėti“ – toks buvo jų šūkis. Žąsys turškėsi, teršė ir triukšmavo. Plunksnos ir vanduo tiško į visas puses. Krabukai, žuvytės ir kiti padarėliai akimirksniu pradingdavo ėdriuose nepasotinamų žąsų snapuose. Išjudintas smulkutis dugno smėlis pakilo ir sudrumstė vandenį.

Šakelės, lapai ir dumbliai gaubę ir valę ežerėlio vandenį, buvo išblaškyti. Vakare, kai kalvas apgaubė tyla, pirmoji suspindusi žvaigždė veltui ieškojo savo atvaizdo žemėje. Sidabrinio savo atspindžio niekur negalėjo rasti ir mėnulis. Ežerėlis pavirto smirdančia purvo bala be gyvybės. Jis mirė.

Vėjas pranešė šią žinią debesims, o debesys – žvaigždėms, mėnuliui ir saulei. Gluosnių šakose pravirko liepsnelės ir vieversiai. Daugiau šiame žemės lopinėlyje dangus neturės kur atsispindėti.

Pagalvosiu

• Vyrai ir moterys sukurti mylėti. Netgi jų kūnai yra sukurti reikšti meilę gimstančią tarp dviejų žmonių. Toks yra Dievo noras, ir tai yra gražu. Nereikia to teršti.
• Negalima žaisti su seksualumu – tai labai gražus ir rimtas dalykas.
• Būtina gerbti kiekvieno žmogaus jausmus ir kūną. Su niekuo neturi būti elgiamasi kaip su žaisliuku. Internetas, televizija ir žiniasklaida naudoja kūnų atvaizdus, vien kad pritrauktų dėmesį ir daugiau parduotų. Tai – spąstai.

Aš visada gerbsiu savo ir kito kūną.

Bruno Ferrero

„Dešimt Dievo įsakymų“