„Nes gyvenimas yra didžiausia mano dovana jums“

FĖJOS PASLAPTIS

Vieną bjaurią dieną Bevardėje karalystėje iš kažkur atsirado baisus drakonas. Jis buvo nuožmus ir galingas, todėl ėmė naikinti kaimus ir miestus. Visi jo bijojo, niekas kojos iš namų nekėlė, netgi dieną. Karalius sukvietė savo patarėjus ir tarė:

-Sušaukite vyrus į kariuomenę.

Karaliaus sprendimas buvo paskelbtas visuose kaimuose ir miestuose, kiekviename kaime, kiekvienoje troboje. Visi sveiki ir tinkamo amžiaus vyrai nedelsdami paliko savo šeimas ir stojo tarnybon į didžiąją karaliaus kariuomenę. Visi, išskyrus vieną jauną valstietį. Jis atsisakė eiti į kariuomenę. Parašė karaliui labai mandagų laišką ir paaiškino, kad jam didelė garbė būti pakviestam tarnauti, bet jis priverstas atsisakyti. Karalius labai supyko ir įsakė kareiviams suimti valstietį.

-Kodėl atsisakai kovoti su drakonu? – paklausė karalius.

-Jūsų didenybe, prisiekiau nepakelti ginklo prieš jokį gyvą padarą. Prisiekiau tai gerajai fėjai, išminties karalienei, gyvenančiai oloje prie upės.

Karalius galvojo tik apie kariuomenę, todėl paliepė:

-Išveskite šį jaunuolį ir nužudykite.

Kareiviai įvykdė karaliaus įsakymą. „Drakono karas“ truko ilgus metus. Niekam nepavyko rasti drakono, bet kareiviai įniko kariauti. Laikas bėgo tarp smurto apraiškų, generolo ir karaliaus ginčų. Visi tik ir klausinėjo: „Kaip baigti karą?“ Nes karą lengviau pradėti, nei baigti.

Vienas generolas, kuris, skirtingai nuo daugelio, dar buvo išsaugojęs lašą išminties, tarė:

-Ponai, prisimenu kalbas apie išmintingąją fėją, gyvenančią oloje prie upės. Jei ją rastume, gal ji pasakytų, kaip baigti karą.

Ir jie rado nuostabią moterį aukso plaukais ir vaivorykštės spalvų šilko suknele. Jie paklausė jos, kokia yra taikos paslaptis.

-Bet aš jau patikėjau šią paslaptį vienam jaunam taikiam valstiečiui,- atsakė fėja. –Galiu atskleisti ją tik kartą, todėl to žmogaus ir paklauskite. Nežinau, kuo jis vardu.

Generolas labai supyko, išsitraukė kardą ir nukreipė jį į karalių:

-Ji kalba apie tą valstietį, kurį jūs nuteisėte myriop! Tą jaunuolį, kuris nenorėjo pakelti ginklo prieš drakoną. Dabar mes niekada nesužinosime paslapties!

Karalius irgi išsitraukė kalaviją ir pažvelgė į generolą:

-Klysti. Tikrai klysti. Paslaptį jaunuolis pasakė, tik mes jos nesupratome. Savo mirtimi jis atskleidė mums gyvenimo paslaptį.

Tai taręs, karalius numetė kalaviją ir lėtai nuėjo.

Pagalvosiu

• Žmonės neturi ilčių, nagų, žnyplių ar nuodingo geluonies. Vienintelis jų ginklas – gerumas.
• Nesame sukurti būti pikti, pašaipūs ar nuolat kritikuojantys.
• Turime išmokti būti vieningi, išmokti ginti, išklausyti ir padėti vieni kitiems.
• Visur ir visada turime kurti taiką, net kai tai sunku.

Aš visada gerbsiu kiekvieną gyvą būtybę.

Bruno Ferrero

„Dešimt Dievo įsakymų“