„Atvyksiu rytoj. Laukite manęs. Parašas: Jėzus.“ Ši žinia sukėlė ant kojų visą miestelį. Klebonas, meras, kiti įtakingi asmenys ėmė laužyti galvas, kaip surengti tokį priėmimą, kad jų miestelio svetingumas amžiams išliktų Dievo Sūnaus atmintyje.

Atlikę apklausą nusprendė, kad kiekvienai šeimai dera padovanoti Jėzui tai, ką turi gražiausio ir vertingiausio. Tai būsiąs įsimintinas įvykis ir miestelis padarys nepralenkiamą įspūdį.

Kitą dieną pamatė vieškeliu į miestelį atšlubuojantį elgetą lopytais skarmalais, suplyšusiais batais, ilga barzda.

-Tai Jis! – paskelbė klebonas. – Atpažįstu Jo stilių! Taip ir maniau, kad Jis persirengs varguoliu.

-Tai tiesa! Tai tiesa! – pritariamai šaukė žmonės.

Visis susispietė aplink elgetą, tiesdami jam brangiausias dovanas, varžydamiesi tarpusavyje, kuris jį labiau pagerbs. Nustebusiu veidu žmogelis krovė viską į pakinkytą vežimą, kurį jam asmeniškai padovanojo meras.

Po to elgeta padėkojo, palaimino susirinkusiuosius ir išdundėjo savo naujuoju vežimu.

Miestelio žmonės su palengvėjimu atsiduso: jie puikiai pasirodė. Pasak klebono, jiems galėtų pavydėti net angelai.

Bet štai vakarop atvyko Jėzus.

-Atsiprašau, kad vėluoju,- prabilo. – Mane sulaikė keletas įsipareigojimų…

-Tai būtent tu esi Jėzus?! – sušuko klebonas, jį pertraukdamas.

-Vadinasi… Anas žmogus…

-Tai buvo apsišaukėlis! Pasiėmė mūsų daiktus! – audringai suūžė minia. – Vykimės jį!

Visi tekini išskubėjo atsiimti savo dovanų, atgauti savo brangios nuosavybės.

O Jėzus, kaip paprastai, liko vienas tuščioje aikštėje.

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“