Miestelio pakraštyje mažame namelyje gyveno graži darni šeima. Vieną vakarą susėdę prie stalo,

šeimos nariai išgirdo beldžiant į duris. Tėvas nuėjo atidaryti.

Prie slenksčio stovėjo varganas senolis, palaikiais drabužiais be sagų, sudriskusiomis kelnėmis. Rankose laikė pintinę, pilną daržovių. Pasiteiravo, gal šeima norėtų jų nusipirkti. Šie iškart sutiko, nes norėjo, kad vargeta kuo greičiau išeitų.

Ilgainiui šeima susibičiuliavo su senoliu. Žmogus kas savaitę atnešdavo jiems daržovių. Šie sužinojo, kad vargšelis kentė dėl kataraktos ir kad buvo beveik aklas. Tačiau jis elgėsi taip maloniai, kad šeima nekantriai laukdavo jo apsilankymų ir labai brangino jo draugiją.

Vieną dieną, paduodamas daržoves, senolis tarė:

-Vakar gavau puikią dovaną! Prie savo namų radau kažkieno man paliktą maišą drabužių.

Žinodami, kaip labai jam reikėjo naujų apdarų, šeimos nariai džiugiai sušuko:

-Nuostabu!

Senasis neregys tęsė:

-Tačiau nuostabiausia yra tai, kad jau suradau šeimą, kuriai iš tiesų tų drabužių reikėjo.

 

Džiaugsmas dovanoti gyvenime yra pats didžiausias. Tikrasis beturtis yra tas, kuris niekuomet šio džiaugsmo nepatyrė.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“