Upokšnio apylinkėse gyveno daug atsiskyrėlių. Kiekvienas buvo susirentęs sau trobelę ir leido dienas visiškoje tyloje, mąstydamas ir melsdamasis. Susitelkę savo viduje, atsiskyrėliai meldė malonės patirti Dievo artumą.

Dievas norėjo eiti jų aplankyti, tačiau negalėjo rasti kelio. Jis matė tik toli vienas nuo kito išsibarsčiusius taškelius dykumos platybėse.

Ir štai vieną sykį kažko svarbaus prireikus vienas atsiskyrėlis nuėjo pas kitą. Ant smėlio liko siaura pėdų juosta. Sulaukęs svečio atsiskyrėlis vėliau ir pats panoro jį aplankyti. Pėdos smėlyje tapo gilesnės. Veikiai ir kiti atsiskyrėliai ėmė lankyti vienas kitą.

Tai įvyko vis dažniau.

Ir štai vieną dieną Dievas, į kurį maldoje nuolatos kreipėsi atsiskyrėliai, pažvelgė iš aukštai ir išvydo takelių voratinklį, jungusį jų trobas. Laimingas tarė:

-Dabar taip! Dabar jau matau kelią, kuriuo galiu pas juos nukakti.

Susibūrę į grupę, sukūrę bendruomenę nutiesiame kelią, kuriuo Dievas gali pas mus ateiti.

Prašiau Dievo, kad atimtų iš manęs puikybę, bet Dievas tarę: „Ne.“ Jis pasakė, kad ne Jo darbas iš manęs ją atiminėti, o kad pats turiu jos atsikratyti.

Prašiau Dievo, kad išgydytų mano neįgalų sūnų, bet Dievas tarė: „Ne.“ Jis pasakė, kad kūnas yra laikinas.

Prašiau Dievo, kad suteiktų man kantrybės, bet Dievas tarė: „Ne.“ Jis pasakė, kad kantrybė yra kentėjimo vaisius. Jos nepadovanosi, ją reikia pelnyti.

Prašiau Dievo, kad suteiktų man laimę, bet Dievas tarė: „Ne.“ Pasakė, kad Jis man teikia savo dovanas. O laimė – tai mano paties užduotis.

Prašiau Dievo, kad apsaugotų mane nuo skausmo, bet Dievas tarė: „Ne.“ Pasakė, kad kančia mus atitraukia nuo žemiškų rūpesčių ir labiau priartina prie jo.

Prašiau Dievo, kad brandintų mano dvasią, bet Dievas tarė: „Ne“. Pasakė, kad turiu bręsti pats, o Jis mane apgenės, idant duočiau vaisių.

Paklausiau Dievo, ar Jis mane myli, ir Dievas atsakė: „Taip.“ Atidavė savo vienatinį Sūnų, kuris mirė dėl manęs, o vieną dieną pateksiu į dangų, nes tikiu.

Paprašiau Dievo, kad Jis man padėtų mylėti kitus taip, kaip Jis mane myli ir Dievas atsakė: „Ak, pagaliau supratai!“

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“