„Kad žmogus būtų žmogumi“

Ėjo šeštoji pasaulio Kūrimo diena, ir visata buvo kupina stebuklų. Angelai giedojo ir šoko aplink Dievą, besidžiaugiantį pasauliu. Šokanti kūrinija sustojo į eilę pasveikinti Dievo, nutarusio palikti jai visą ką tik sukurtą nuostabią visatą. Kad viskas gerai klostytųsi ir visi būtų laimingi, Dievas kiekvienam nurodė jo buvimo prasmę.

-Tu, Saule, visada, kiekvieną rytą, turi pasirodyti laiku. Jei tavęs nebus, Žemėje išnyks gyvybė.

Saulė laiminga sužėrėjo. Atėjo eilė debesims, vėjui ir ugniai, o paskui visi kūriniai iš eilės išsirikiavo priešais Dievą sužinoti paskirties.

Vienas dygus krūmas prišlamėjo prie Kūrėjo, šis maloniai į jį pažvelgė ir palietė savo malone:

-Nesirūpink. Būsi grožio žiežirba Žemėje.

Taip atsirado rožė.

-O tu visus džiuginsi savo giesmėmis,- pasakė Jis lakštingalai.

-Tu mokysi nuolankumo,- sušnibždėjo skruzdėlytei.

-Lengvai ir linksmai šoksi vandenyse,- paaiškino delfinui.

Dramblys buvo truputį nusiminęs dėl ilgo straublio, kuris jam atrodė netikęs.

-Nesijaudink,- paguodė jį Dievas. –Ten, kur gyvensi, dažnai bus karšta, o tu – didelis ir storas, tad šis puikus straublys padės tau apsipilti vandeniu ir atsigaivinti.

Paskutinis, kaip visada, atėjo žmogus.

Dievas jį švelniai apkabino ir sušnibždėjo:

-Sūnau mano, patikiu tau visatą. Užduotis nelengva, bet viskas bus gerai, jei prisiminsi mano žodžius. Klausykis!

Ir Dievas ištarė žmogui dešimt žodžių.

Dešimt žodžių, kad žmogus būtų žmogumi.

Bet žmogus juos pamiršo! Todėl po  daugelio metų Dievas pakartojo savo žodžius artimam draugui Mozei, kuris iškalė juos akmeninėse plokštėse, o vėliau užrašė Biblijoje. Štai tie „dešimt žodžių“, dar vadinamų Dekalogu arba Dešimčia Dievo Įsakymų:

Aš esu Viešpats, tavo Dievas!

1 Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.

2 Netark Dievo vardo be reikalo.

3 Švęsk sekmadienį.

4 Gerbk savo tėvą ir motiną.

5 Nežudyk.

6 Nepaleistuvauk.

7 Nevok.

8 Nekalbėk netiesos.

9 Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters.

10 Negeisk svetimo turto.

Bruno Ferrero

„Dešimt Dievo įsakymų“