Vatikano kurija siuntė vienuolį teologą į daugybę kraštų. Aprašė jis tų kraštų papročius, tikėjimą. Gana ilgai jam teko būti Okeanijos šalyse. Ir nors vienuolis buvo daug matęs, daug girdėjęs, Okeanijos salyno gyventojai jį labai nustebino, nes nė vienas negalėjo pasakyti, kiek jam metų. Šis klausimas jiems buvo visiškai nesuprantamas. Visa savo esybe salyno žmonės gyvena gamtos ritmu. Jie žino: štai ateis liūčių metas, pražys gėlės, vėl reikės arti, sėti. Iš gamtos sruvena nuolatinė atgaiva, ir kokia prasmė žinoti, kelintą sykį gyvenime išaušta pavasaris.

O mes, nelaimingieji europiečiai? Mes skrupulingai skaičiuojame savo metus, savo raukšles, bet kartais visai nepastebime dienų. Tuo tarpu keturiskart per dieną Kūrėjas siunčia sveikinimus, atverčia keturis gamtos kalendoriaus lapus: ryto, vakaro, dienos, nakties. Bet ar pažvelgiame į žvaigždėtą nakties dangų? Ar daug saulėtekių esame pasitikę? O vakarai? Praeina jie eilėse prie virtų dešrų prekystalio, o gal tik pigiosios duonos. Televizoriaus ekranas užstoja saulėlydžius.

O tas trečiasis kalendorius pilnas kvapų, garsų, spalvų, vėjelio kuždesio ir glamonių. Kaip nuostabiai kvepia žemė po pirmojo pavasario lietaus. Lietus nuplauna nešvarumus, pagirdo, subrandina žemės grumstą, ir šis pasirengia priimti sėklą. O pilkasis žemės grumstas vieversys, o pilkoji lakštingala? Tai giedantysis gamtos kalendorius.

Keturi gamtos kalendoriaus lapai kasdien, per metus 365 kartus po keturis. Keturios knygos – pavasaris, vasara, ruduo ir žiema.

Be perstojo, be atilsio, nuolatos, be cenzorių, be redaktorių, be parlamentarų valios Kūrėjo „leidykla“ nesuklupdama leidžia šį kalendorių. Mokėti už jį nereikia. Bet reikia atverti širdį, kad gražusis pasaulis įeitų į tave, kad tu pasijustum atsakingąja jo dalimi, kad jo didybė padarytų tave didesnį, stipresnį.

 

 

Tėvas Stanislovas

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“