Kūčios… Kalėdos… Ramybės vakaras – ramybės rytas… Tasai ir kiti ramybės kupini žodžiai vienys mus, šildys, skaidrins mūsų dvasią prie Kūčių stalo ir bažnyčiose.

Susimąstykime apie Biblijos žodį „ramybė“. Jį Kalėdų naktį giedojo angelai. Ramybės Kunigaikštis dar nebuvo pravėręs savo dieviškų lūpų. Jis, Kūdikis, netgi be pastogės, o kertelę jam su dideliu vargu tvartelyje surado Juozapas, nuvargęs nuo kelionės, turbūt ir su tuščia pinigine.

Pirmasis trumpas pamokslas – „Ramybė geros valiosžmonėms“, – nors ir ištartas ir giedotas angelų, tačiau buvo Jo pamokslas. Vėliau jį uoliai kartojo apaštalai, o šventasis Paulius ragino nuolat ieškoti ramybės, vytis ją.

Pamąstykime, ką ramybė turėtų reikšti ne tik kiekvienam mūsų, ne tik mūsų šeimoms, mūsų artimiausiems ir brangiausiems žmonėms, bet ir mūsų tautai. Argi ne ramybės mes turėtume ilgėtis užvis labiausiai?

Štai susės tauta prie Kūčių stalo. Vienur jis bus gal labai puošnus, balta staltiese dengtas, ir šeimininkės stengsis patiekti visus dvylika valgių. O kai kur gal pristigs ir silkės gabalėlio, ir aliejaus šaukšto. Darbo netekusieji šeimų maitintojai, kartais su viltimi vis dar susirenkantys prie uždarytų fabrikų ir gamyklų vartų, droviai slėps lyg nusikaltusias darbo pasiilgusias rankas. Kokios Kūčios bus jų namuose?..

Nelaimingoji, nesuprantamoji nostalgija!.. Pasaulyje jos visada per daug, o duonos ir ramybės – per maža…

Tėvas Stanislovas

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“