Adventas skirtas sustabdyti akimirką, kad galėtume veikti sąmoningiau. Jeigu žmogus viską daro automatiškai, tai ir į gyvenimo iššūkius ir sunkumus reaguoja taip pat – štai gavau per nosį, duodu atgal. Tai atoveikis. Ir tiktai pasiruošęs žmogus, tas, kuris budi, gali akimirką sustoti ir paklausti savęs: ką dabar darysiu – paklausiu to žmogaus, kodėl taip padarė, ar apsisuksiu ir nueisiu? Jis stabteli akimirką, kad nepadarytų bet kaip. Kartais reikia duoti atkirtį, nes kai kada žmogus tik gavęs per nosį susimąsto. Pasakyti tiesą, kad ir kokia ji būtų skaudi, nereikia bijoti. Bet pasakyti reikia ne bet kaip. Tiesą turime pasakyti mylėdami. Jeigu mane įskaudino, jei gavau per nosį, pabyra žvaigždės, pačios tikriausios kalėdinės žvaigždės, nes jos priverčia plačiau pramerkti akis, susivokti ir tapti sąmoningesniam.

Kad mūsų susitikimai taptų šventėmis, kad mes vieni kitų lauktume, reikia laiko ir kantrybės. Tada įstengsime pasitikti ateinantį Kristų, priimti savo artimus – vaikus, tėvus, kaimynus, draugus, kolegas. Kad atsirastų naujas santykis – laukimo, meilės ir padėkos,- jį reikia subrandinti. Tam ir yra skirtas džiaugsmingas adventinis laukimas. Tad linkiu visiems, kad Dievas padėtų paruošti širdis priimti Kristaus atėjimą, o per jį ir kiekvieną žmogų, kurį leidžia sutikti mūsų gyvenimo keliuose.

bernardinai.lt