Pasėję sėklą, pasisemkime kantrybės, tegul sau auga, netrukdykim – netrukdykime Dievui veikti. Kartais norėdami pamatyti ir pačiupinėti rezultatus sugriauname procesą, kaip nekantri mergaitė norime pažiūrėti, kaip dygsta pasėtos gėlytės sėkla, kiek paauga per naktį, ir kiekvieną dieną išsikasame patikrinti gal net po kelis kartus. Ta gėlytė po dviejų trijų tokių kartų atiduoda savo gėlės sielą Dievuliui, ir baigiasi jos augimas. Reikia tikėti, kad viskas auga net tada, kai nematom, nes žemė pati brandina vaisius, Dievas veikia, nors mes Jo veikimo ir neregime. Man kalbant per mane kalba ir Šventoji Dvasia ir jums per mane gali būti pasakyta daugiau, negu norėjau pasakyti. Tai Dievo dovana mums visiems ir mes ja turime dalytis, vieni kitus padrąsinti, palaikyti, padauginti vieni kitų talentus. Ar kitas supras, ar ne – laikas parodys, bet turime padaryti tai, kas nuo mūsų priklauso.

Jeigu tai įstengtume, o visa kita paliktume Dievui, pasaulis pasikeistų, nes pirmiausia mes patys keistumės. Keisdamiesi pritraukiame kitokius žmones, kitokias mintis, palaiminimus, Šventąją Dvasią, parengiame jai vietą. Ją ruošiame žengdami kiekvieną teisingą žingsnį. Kiekvienas nežengtas, sulaikytas, sustabdytas žingsnis – tai užgniaužtas talentas, kuris neduoda vaisiaus. Mes tik manome, kad tie talentai mūsų, bet visa ką turime, esame gavę ir neturime teisės jų užgniaužti. Juos mums Dievas davė padauginti, todėl turime dalytis.

Kun. Algirdas Toliatas