Argi Jėzus nėra pasakęs „nė vieno nevadinkite tėvu“?

Nėra lengva iškart suprasti. Evangelijoje pagal Matą yra užfiksuotas Jėzaus pasakymas: „Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje“ (Mt 23, 9). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šie žodžiai visiškai prieštarauja katalikiškam įpročiui į kunigus kreiptis žodžiu „tėve“. Dar labiau ši viena eilutė tarsi ragintų nevadinti „tėvu“ net ir savojo tėčio, ir kad vienintelis žmogus, kurį galime vadinti „tėvu“ yra Dievas.

Ką mums su visu tuo daryti?

Minėti žodžiai nuskamba tuomet, kai Jėzus kalba apie Rašto aiškintojų ir fariziejų veidmainiškumą. Kunigas Williamas Saundersas Catholic Exchange pasirodžiusiame straipsnyje taip apibūdina Jėzaus siekį:

Mūsų Viešpats peikia juos už tai, kad nerodo gero pavyzdžio; už tai, kad uždeda nepakeliamas dvasines naštas kitiems įvairiomis taisyklėmis ir reguliavimais; kad pasiduoda arogancijai, vykdydami savo uždavinį, siekia pagarbos parodymo ženklų ir nešioja dėmesį atkreipiančius simbolius. Iš esmės Rašto aiškintojai ir fariziejai pamiršo, kad jie yra pašaukti tarnauti Viešpačiui bei jiems pavestiems žmonėms nuolankiai ir didžiadvasiškai. Šiame kontekste, Jėzus sako nevadinti nė vieno žemėje „rabbi“, „tėvu“ ar „mokytoju“, tarsi priskiriant sau valdžią ir autoritetą, kuris priklauso vien Dievui bei pamirštant su šiais titulais susijusią atsakomybę.

Catholic Answers priduria prie šio paaiškinimo mintį, jog „Jėzus pasitelkia hiperbolizavimą (perdėtą sustiprinimą dėl aiškumo) tam, kad parodytų Rašto aiškintojams ir fariziejams, kokie nuodėmingi ir išdidūs jie buvo nuolankiai nežvelgdami į Dievą kaip viso autoriteto ir tėvystės bei mokymo šaltinį, pateikdami save kaip galutinį autoritetą, tėvo figūrą ir mokytojus.“

Tai mums padeda geriau suvokti, kodėl pats Jėzus kartais tėvo titulą priskirdavo ir kitiems asmenims, ne vien Dievui, pavyzdžiui, „tėvui Abraomui“, Sūnaus palaidūno tėvui ir kitiems žemiškiems tėvams (žr. Mato 10, 37). Jėzus prieštarautų pats sau, jeigu būtų siekęs siaurai pritaikyti savo žodžius fariziejams. Kontekstas visada yra esminis dalykas, interpretuojant sunkiau perprantamas ištraukas.

Turint visa tai omenyje, kodėl katalikai vadina savo kunigus „tėvais“?

Katalikų Bažnyčioje kunigai visada buvo laikomi dvasiniais tėvais. Šventasis Paulius tai aiškiai išsakė Laiške korintiečiams: „Aš tai rašau ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus savo vaikus. Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje“ (1 Kor 4, 14–15).

Net ir popiežius nuo pat pradžių buvo žinomas kaip „papa“, – lotyniškai šis terminas yra žinomas kaip mažybinis vaiko kreipimasis į tėtį.

Šis terminas reiškia dvasinę visų kunigų tėvystę ir kad mes visi esame jų vaikai tikėjime.

Jie puoselėja mūsų tikėjimą ir pataria mums panašiai kaip tėvas elgiasi su savo sūnumi ar dukra. Tai viena priežasčių, kodėl Vakarų Bažnyčioje vis dar palaikomas kunigystės celibatas, suteikiantis kunigams laisvę būti jiems pavestos Dievo kaimenės dvasiniais tėvais.

Pagal Aletheia.org parengė Saulena Žiugždaitė