Šiandien mes džiaugsmingai švenčiame šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių. Rytmetinėje su Benedictus giesme mes giedojome šį labai gražų priegiesmį: Gloriosi principes terrae – „Garbingi žemės kunigaikščiai, kaip juodu gyvenimo metu mylėjo vienas kitą, taip ir mirtyje nėra atskirti.“ Iš tikrųjų Petras ir Paulius yra laikomi apaštalų vadovais bei kunigaikščiais. Tarp apaštalų jie užima svarbiausią vietą. Iš Naujojo Testamento visumos išsiskiria ryškūs ir detalūs šių vyrų portretai, kuriuose galime matyti du labai skirtingus, bet vienas kitą papildančius apaštalų tipus.

Petras – Galilėjos žvejys, paprastas ir neišsilavinęs žmogus, tarsi perteikia pirmosios apaštalų grupės patirtį. Jis vaikščiojo su Jėzumi nuo pat pradžios ir gana anksti išpažino jį esant Mesiją. Bet jo meilė Jėzui dar labai žmogiška. Po išpažinimo jis tuoj pat stengiasi įtikinti savo mokytoją atsisakyti kančios kelio. Vėliau, Paskutinės vakarienės metu, remdamasis ne Dievo malone, bet savo jėgomis, Petras pažada guldyti savo gyvybę dėl Jėzaus, o po to jis išsigina jo tris kartus. Tačiau netrukus apgailėjęs savo kaltę, jis ima suvokti visą savo silpnumą ir išmoksta tikro nusižeminimo. Tik dabar jis geba visiškai priimti misiją iš prisikėlusio Kristaus: ganyti Viešpaties avis ir pašlovinti Dievą, kaip Kristus paaukodamas savo gyvybę ant kryžiaus Romoje, Nerono persekiojimo metu.

Paulius – uolus, išsilavinęs ir karšto temperamento vyras, savo jaunystėje buvo atkaklus judaizmo šalininkas, įsitikinęs, kad žmogus gali išgelbėti save tik laikydamasis Dievo įstatymų. Nepažinęs Kristaus pagal kūną, jis uoliai persekiojo pirmuosius krikščionis, matydamas Bažnyčią kaip grėsmę žydų religijai ir tautai. Bet kai prisikėlęs Kristus apsireiškia jam Damasko kelyje, jis atsiverčia, radikaliai pakeisdamas savo požiūrį. Dabar jis supranta, kad išganymas yra malonės dovana, kurią Dievas siūlo visiems žmonėms. Per visą savo likusį gyvenimą jis skelbs šią gerąją naujieną tarp pagonių, kol bus nukirsdintas Romoje dėl Kristaus vardo.

Šių Mišių dėkojimo giesmė puikiai apibūdina skirtingas ir kartu viena kitą papildančias apaštalų Petro ir Pauliaus misijas Kristaus Bažnyčioje: „Petras mums – tikėjimo vadas, o Paulius – jo tiesų aiškintojas ir gynėjas. Petras išrinktosios tautos vaikams Bažnyčią įsteigė, Paulius pagonių tautas į ją pašaukė ir mokė. Šiuodu pasaulio žibintai skirtingais keliais telkė vieną Kristaus šeimyną, kol juos abu sujungė vienas kankinystės vainikas.“ 

Reikia pabrėžti, kad Petras yra laikomas žydų tautos, apipjaustytųjų žmonių apaštalu. Tačiau jis pirmas priėmė pagonis į Bažnyčią. O Jeruzalės susirinkimo metu jis palaikė Paulių ir jo misiją. Kita vertus, Paulius yra pagonių tautų apaštalas. Bet savo Laiške romiečiams jis puikiai išdėsto, kaip pagonys yra įskiepyti į žydų tautos alyvmedį, ir kaip tie žydai, kurie dabar dar netiki į Kristų, bus vėliau įskiepyti iš naujo į Bažnyčią, t. y. į savo alyvmedį. 

Priimkime su dideliu dėkingumu apaštalų Petro ir Pauliaus mokymą. Prašykime jų užtarimo. Ir ypač sekime jų meilės, uolumo bei nuolankumo pavyzdžiu, visko laukdami ne iš savo jėgų, bet iš Dievo malonės. Su šventuoju Petru ir Pauliumi ir su visais šventaisiais tapkime uolūs dieviškojo gailestingumo apaštalai. „Giedosiu, Viešpatie, tavo gailestingumą per amžius.“

 

Tėvas Grigalius Casprini OSB