Savajai gyvenimo pasaulėžiūrai susidaryti reikalingi keli dalykai. Visų pirma turime pradėti nuo savęs. Tai reiškia, kad turime pažvelgti į save labai atvirai ir sąžiningai. Antra, turime įprasti žiūrėti į save kaip į ko nors vertus, svarbius ir Dievo mylimus žmones.

 

Požiūris į save

Yra nepaprastai svarbu ką mes apie save galvojame, kaip į save žiūrime. Ne vienas čia ir suklumpame, nes nesuprantame Kristaus mokslo. Ir tada mūsų gyvenime atsiranda begalės problemų.

Gyvenimas mums meta vieną ypatingą iššūkį. Būtent, atsakomybę suformuoti teisingą pažiūrą į save. O tai yra begaliniai sudėtingas uždavinys. Thomas Merton apie tai rašė:

„Kai giliau jį analizuojame, jis pavirsta į suraizgytų painiavų paradoksus. Mes tampame MES, kai sau numirštame. Laimime tik tai, ko atsižadame, ir jei visko atsižadame, viską laimime. Mes negalime rasti savęs savyje, bet tik kituose, nors tuo pačiu metu, prieš galėdami pasiekti kitus, turime pirmiausia atrasti save. Turime save užmiršti, kad tikrai pradėtume suprasti, kas esame… Bet jei mylime save klaidingai, tampame bejėgiai dar ką nors kitą mylėti“. („No Man Is an Island“).

 

Pagrindinis pažiūris į save turi šias tris savybes:

• Savo vertės pajautimas;
• Savęs užmiršimas;
• Savaiminė išsilyginanti pusiausvyra.

 

Kiekvieno žmogaus vertė

Reikia išmokti aiškiai matyti savo vertę ir pajėgumą ką nors gyvenime atlikti. Ekspertai mums šiandien sako, kad daug žmonių – ypatingai jaunimo, taip prastai apie save galvoja, kad net pradeda savęs neapkęsti. Tokios sau neapykantos gaubiami, jie krenta neviltin, o jų elgesį su savimi ir kitais motyvuoja keršto dvasia.

Žmogui, kuris priima Kristų ir Jo mokslą, gyvenimas, o kartu ir pažiūra į save patį reiškia kažką amžino ir vertingo.  Kiekvienas galime sakyti: Kristus išliejo už mane savo kraują. Nuostabi malonė išgelbėjo mane.

Turėtume dažnai pagalvoti apie mus sukūrusio Dievo meilę ir gerumą, apie Dievo Sūnaus didžiadvasiškumą, kai Jis kentėjo, už mus mirė ir mus atpirko, apie Šventąją Dvasią, kuri savo malone paverčia mus Jo meilės buveine. Turėtume pagalvoti apie tą nuostabų visos kūrinijos planą, kurį Dievas išreiškė sutverdamas mus ir visa tai, kas yra aplink mus.

Mūsų gyvenimas todėl yra kažkas amžino ir nepaprasto, nes jis veda mus į amžiną gyvenimą su Dievu. Mes, kurie tikime, žinome, kad mūsų iššūkis yra paimti savo gyvenimą ir padaryti jį panašų į Kristaus gyvenimą. Šį gyvenimą Kristuje šv. Ignacas vadino mūsų neatskiriamu gyvenimu. Metams bėgant turime bręsti ir augti Kristaus pilnatvėje.

 

Savęs užmiršimas

Antroji savybė – savęs užmiršimas. Tai pagrindinė nuolankumo vertybė. Žmogus neauga dvasiniai, jei jis gyvena tik savyje ir tik sau. Gyvenime reikia pasiekti tokį momentą, kada žmogus atsisako savojo „aš“ ir pradeda tikrai gyventi Dievui ir kitiems. Kad pajėgtume save užmiršti, turime visų pirma pilnai suprasti, kad žmogus gali būti pats sau didžiausias priešas. Reikia didelės disciplinos, kad galėtume save užmiršti.

Savęs užmiršimo ar nuolankumo priešingybė, žinoma, yra puikybė. Iš didžiųjų nuodėmių ji yra pati pirmoji. Iš jos plaukia nelaimės, kivirčai, nesantaika, griūva vedybos. Puikybė yra savimeilė. Ji gyvena žmoguje, kuris nėra pakankamai subrendęs, kad galėtų atsiekti tokį nuolankumą, kokį mums parodė ir kurio mus mokė pats Kristus.

 

Pusiausvyra

Trečioji savybė – pusiausvyra. Tai reiškia sugebėjimą apvaldyti savo nuotaikas, neleisti siausti savo jausmams, bet – priešingai – laikytis vidurio.

Prieš daug metų skaičiau kelias TAISYKLES KAIP REIKIA GYVENTI. Jas nurodė dr. Raphael McCarthy. Jos yra tikrai naudingos, kai žmogui reikia surasti ar atgauti pusiausvyrą. Kaip dr. McCarthy aiškino, šios taisyklės esmėje remiasi Pamokslu nuo kalno. Šiek tiek pakeistos, jos skamba taip:

 

1. BŪK SAVO LAIMĖS KALVIS

Daug žmonių galvoja, kad būtų laimingi, jeigu tik pasikeistų jų gyvenimo sąlygos: jei gautų kitą darbą, kitur gyventų, turėtų kitus tėvus, kitą vyrą, kitą žmoną, jei būtų nevedę – neištekėjusi, jei būtų kitaip išsimokslinę, ir taip be galo.

Priimk gyvenimą tokį, kokį  tau davė Dievas, įrėmink jį ir tuose rėmuose susikurk sau savo laimę.

 

2. GYVENK TIK VIENĄ DIENĄ IŠ KARTO

Dievas, savo išmintyje, suskirstė mūsų gyvenimą į dienas ir naktis. Išmintingas yra žmogus, kuris išmoksta priimti kiekvieną dieną tokią, kokia ji ateina; jis jai skiria savo maldos, darbo ir mokslo duoklę, o tada gali ilsėtis, laukdamas kitos dienos. Kiekvienai dienai užtenka jos vargų, savo Viešpats. Nereikia šiandien galvoti apie vakardienos klaidas ar kas bus rytoj.

Gyvenk dabartyje, „gyvenk širdimi ir Dievo globoje“.

 

3. NEPASIDUOK RŪPESČIAMS

Rūpestis yra proto įprotis, kurį galima nugalėti. Jaunystėje nuolat rūpinamės, ką žmonės apie mus galvos. Užaugę jau lyg ir turėtume daugiau apie tai negalvoti. Svarbi yra tik Dievo nuomonė. Išlikti ištikimu savo geresniajam „aš“ ir sekti Kristų, tai ir yra tas standartas, kurio turime siekti ir pagal kurį save vertinti. Žmonės kurie daug rūpinasi, žino, kad daug tų dalykų visai neįvyks. Todėl jais ir rūpintis neverta. Į kasdienybę reikia žiūrėti iš amžinybės taško.

Malda padeda mums matyti gyvenimą tinkamoje perspektyvoje.

 

4. DIRBK IR KUO NORS UŽSIIMK

Daug žmonių neturi ką daryti ir taip pakliūva į bėdą. Susirašyk ką norėtum gyvenime atlikti. Pats gali išmokti daugiau nei bet kokioje mokykloj. Mūsų bendruomenei, Bažnyčiai, parapijai reikia talkinančių rankų ir užjaučiančių širdžių.

Susiorganizuok. Neslink per gyvenimą. Nesileisk, kad voratinkliai apneštų ir tavo protą, ir sielą. Dirbk kūrybingai ir būk užsiėmęs.

 

5. NESKUBĖK IR NELĖK

Jei dirbi, esi vertas poilsio ir laisvalaikio užsiėmimų. Mokėk poilsiauti: nebūk įsitempęs, negalįs ramiai nusėdėti ar net skaityti. Šventraštyje diena prasidėjo vakare – tai priminimas, kad reikia laiku atsigulti ir tinkamai pailsėti. Išmok derinti savo jėgas prie savo laiko.

Negalvok, kad reikia visą laiką ką nors daryti.  Skubėk – skubėk apgalvotai ir pamažu.

 

6. IŠMOK GALVOTI IR APSISPRĘSTI

Labai daug žmonių dirba taip netvarkingai, kad negali nieko užbaigti. Turėtum mokėti daryti sprendimus ir juos vykdyti.  Susirašyk viską, ką reikia atlikti – ir atlik! Galima praleisti visą savo gyvenimą žiūrint televiziją, bet ką tuo atsieksi Dievui, kitiems ir sau?
Bandyk galvoti ryžtingai.

7. NEPRARASK HUMORO JAUSMO

Humoras tai dovana, kuri gali daug ką „išgelbėti“. Humoras padeda žmogui nežiūrėti į save per daug rimtai. Mokėk iš savęs pasijuokti. Jei savo gyvenime seki savo religinius įsitikinimus, turėtum galėti atsikvėpti ir nepriskirti mažiems dalykams per daug reikšmės.

 

8. NEGEISK ŽEMIŠKŲ GĖRYBIŲ

Tiek daug žmonių siekia turto ir prabangos. Lyg jie galėtų nusipirkti laimę. Netoli laimės ir išminties žmogus atsiduria tik tada, kai galų gale gali pasakyti, kad iš tikrųjų nėra jokio materialinio daikto, kurio jis dar norėtų.

Kartą gyveno nelaimingas karalius, kuris nuolat ieškojo laimės. Vienas jo krašto išminčius jam tarė, kad jis atras laimę jei užsivilks savo vargingiausio pavaldinio marškinius. Išsiuntė karalius savo tarnus ir liepė jiems būtinai tokį vargšą surasti. Bet kai jie tokį varguolį surado, žmogus buvo linksmas ir laimingas, nors marškinių iš viso neturėjo.

 

9. NESIGAILĖK SAVĘS

Lengva yra žmogui galvoti tik apie save ir kalbėti tik apie savo problemas. Bet tai taip pat reiškia, kad einame per gyvenimą ir matome tik savo nosies galą. Neklysime sakydami, kad daug žmonių turi daug didesnių problemų už mus, gal ne vienas net mums pavydi! Kiekvienas žmogus neša savo kryžių. Mūsų visas gyvenimas – tai kryžius nešančių žmonių procesija! Kai žmogus savo kryžių neša nerangiai, jis kenkia visiems toj pačioj procesijoj einantiems. Išmintinga todėl yra atlikti savo gyvenime tai, kas tau yra skirta; ir daryti tai geroj nuotaikoj, drąsiai, pasitikint Dievu ir niekam per daug nesiskundžiant.

 

10. IŠMOK BRANGINTI TYLĄ

Nuolatinis televizijos ir radijo triukšmas tikrai paįvairina gyvenimą,  bet jis neleidžia galvoti, neleidžia melstis, neneša vidinės ramybės. Kiekvieną dieną reikia „ramios valandos“, kad galėtume ugdyti savo charakterį, mokytis, ieškoti Dievo ir Jį atrasti.  Neleisk, kad modernioji elektronika pasigrobtų sau tavo maldas ir mintis.

Nebėra nieko, kuo galėtume didžiuotis – taip neseniai pradėjo kalbėti amerikiečiai. Bet tai netiesa. Turime nuolankiai didžiuotis: Savo amžinuoju vertingumu, Tikrove, kad Kristus gyveno ir mirė už mus visus, Gyvenimu, kurį bandome tinkamai gyventi.

Jei mokame pažiūrėti į save teisingu ir išbalansuotu žvilgsniu, matome, kad gyvenimas turi prasmę. Jis turi prasmę, nes Dievas myli ir tave, ir mane. Jis mus išmokė, kaip reikia gyventi.

 

MŪSŲ POŽIŪRIS Į KITUS

Nelengva yra rašyti apie tai, kaip mes žiūrime į kitus, kokie yra mūsų nusistatymai kitų atžvilgiu. Bet šitie nusiteikimai yra labai svarbūs ir mes turime apie juos kalbėti. Kai kurie žmonės šiuo atveju absoliučiai prasilenkia su bet kokiu krikščioniškumu ir žmoniškumu, nes jie niekad gyvenime neišmoko teisingai apie kitus galvoti. Jie yra negatyviai kritiški, pirmiausia mintyse, o paskui ir žodžiuose. Nežinodami, jie sugriauna bet kokią galimybę tapti panašūs į Kristų.

 

NESKUBĖK KITŲ TEISTI

Pamoksle nuo kalno, Kristus mus moko kitų neteisti. Jis tai labai aiškiai pasako: Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate kitus, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu mastu matuojate, tokiu ir jums bus atmatuota. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!  (Mt 7, 1-4)

Reikia vengti negatyvios ir kritiškos dvasios. Šiandieninė mūsų bendruomenė pasižymi kritikos gausa. Jeigu nori pasigarsinti, ką nors pakritikuok. Tai nėra sveika ir pozityvi kritika, bet negatyvus, griaunantis kritiškumas prieš vadovaujančius asmenis politikoje, religijoje ir t.t.

Žmogus, kurio protas nėra pilnai subrendęs, daro greitus ir toli siekiančius sprendimus apie kitus. Nesubrendęs protas linksta vadinti kitus žmones „kvailiais“, „durniais“, „juokingais“. Bet Kristus sako, kad neturime vienas kito kvailinti (Mt 5, 22). Nesubrendusiam protui, viena pusė klausimo yra absoliučiai teisinga, o priešinga – absoliučiai klaidinga. Jiems viskas yra arba juoda, arba balta, be jokių pilkų atspalvių.

SUBRENDĘS PROTAS

Subrendusio proto žmogus vengia plačių ir bendrinių sprendimų apie kitus. Tokio proto žmogus žino, kad daugelyje atvejų gėrio/blogio proporcija yra ne 90-10, bet 51-49. Dauguma žmogaus veiksmų ir darbų, kaip tie vaizdai, kuriuos mums nuo mėnulio perdavė pirmieji ten nuskridę erdvėlaiviai, susideda iš šimtų pilkų atspalvių.

Subrendęs protas žino, kad ten, kur tik yra įveltas žmogus, yra antra bet kokio įvykio ar veiksmo pusė. Ta pusė, kaip ir tolimoji mėnulio pusė, yra retai matoma.

Todėl subrendusio proto žmogus yra atsargus savo sprendimuose, nuosaikus ir tikslus savo žodžiuose, nuolankus ir jautrus kito žmogaus nuotaikoms ir jausmams. Čia, kaip ir daug kur kitur, mes visi dažnai nusikalstame.

Prisiminkime kardinolo Gasquet išmintingus ir nuolankius žodžius jo gyvenimo pabaigoje:

Žvelgdamas praeitin, galiu iš asmeniškos patirties pasakyti, kad aš pritariu tiems sprendimams, kuriuos padariau iš paklusnumo, nors pats ir buvau priešingos nuomonės. Dabar matau, kad ilgainiui jie pasirodė ir geri, ir teisingi.

Jei norime būti nuolankūs ir sąžiningi, turime nedaryti plačių ir negatyvių sprendimų. Kitus privalome teisti atsargiai, tiksliai ir gailestingai.

 

VISADA GALVOK, KAD KITŲ MOTYVAI YRA GERI

Žmogus, kuris gyvena pagal Kristaus mokslą, savo sprendimus apie kitus daro vadovaudamasis gailestingumo dvasia. Tai reiškia, kad nesvarbu ką žmogus būtų padaręs, jis yra nekaltas, kol nėra įrodyta jo kaltė. O taip daug žmonių visą savo gyvenimą daro priešingai: jiems žmogus yra kaltas, kol bus įrodyta, kad jis yra nekaltas. Kristaus kelias ir sveikas protas betgi sako, kad teisingiausia yra galvoti, kad kitų motyvai yra geri.

Be abejo, kiekvienoje žmonių bendruomenėje yra niekšų. Bet dauguma žmonių bando gyventi teisingai. Jeigu kokiu nors būdu galėtume pasisavinti kitų žmonių sielą ir protą, pamatytume, kad esmėje jie yra geri ir teisingi žmonės. Žmogus dažnai daro bloga iš baimės, vienatvės ar nežinojimo. Iš tikrųjų, jis gali būti netikras tuo, ką daro ar tuo, kas jis pats yra. Nereikia tokio žmogaus pasmerkti. Nemeskime akmens į kitą žmogų.

 

POZITYVUMAS IR GAILESTINGUMAS

Yra labai svarbu žiūrėti į kitus pozityviai ir gailestingai. Geltlige sergančiam žmogui viskas atrodo geltona, nes jo akys geltonos. Žmogui, kurio namų langai yra nešvarūs, visas pasaulis atrodo purvinas. Kristus sako: „Veidmainy, pirmiausia išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies. (Mt 7, 5)

 

BŪK NUOŠIRDUS, KAI PADEDI KITAM

Kai galų gale išmokstame save užmiršti, o į artimą pozityviai žiūrėti, tampame pajėgūs kitus pažinti ir kitiems padėti. Gyventi krikščioniškai pradedame tada, kai savęs išsižadėdami, ryžtamės gyvenimo kelionėje padėti kitiems. Tai ir yra toji meilės ar gailestingumo dorybė, apie kurią kalba šv. Jonas. Apie šią meilės dorybę mažai nusimano tie, kurie tiek daug apie meilę rašo ir dainuoja, nes jų gyvenimas liudija visai ką kita. Meilės dorybė yra nuolankus savęs užmiršimas, be kurio net negalime pradėti pilnai atiduoti save Dievui ir artimui. Kristus parodė, kad Dievas mus myli tokia meile; tokia meile turime ir mes Dievą ir artimą mylėti.

 

TARPUSAVIO MEILĖ

Dauguma šių patarimų apie mūsų nusiteikimą kitų žmonių atžvilgiu randasi šv. Pauliaus laiškuose, ypatingai jo laiške Efeziečiams. Paulius rašo: …raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę. (4, 1-2).

Pasinaudodami Pauliaus žodžiais galime sau sakyti: Būsiu kantrus. Būsiu malonus. Nepavydėsiu. Neįsivaizdinsiu ir nebūsiu snobas. Nepasiduosiu ūmiam pykčiui ir nuolat negalvosiu kaip, kur ir kas mane užgavo. Nesidžiaugsiu blogiu, bet džiaugsiuosi gėriu.

 

VIDINĖ DVASIA

Iš tikrųjų reikia stebėtis, kad yra krikščionių. Krikščionio tikėjimas, jei jis yra tikrai ir pilnai priimamas bei praktikuojamas, yra tikrai sunkus. Todėl ir nenuostabu, kad daug žmonių net ir nebando tuo tikėjimu gyventi. Krikščionio religija yra sunki ne dėl išviršinių taisyklių ir apeigų – ji yra sunki savo vidine dvasia. Tikras Kristaus mokinys mato Kristų kiekviename žmoguje. Tikras krikščionis yra neišdidus, kitų nekritikuoja, nepradeda ir netęsia kivirčų, neturi priešų, yra atsargus savo sprendimuose, nuosaikus kalboje.

 

MŪSŲ PAŽIŪRA Į KULTŪRĄ

Žmogus iš Nazareto mokė trumpais ir išmintingais pasakojimais. Ir šituose pasakojimuose giliai slypėjo dvasinė mintis ir pamokymas.

Matas, Morkus ir Lukas atpasakoja Kristaus palyginimus. Tarp jų jie pirmiausia mini Palyginimą apie sėjėją. Palestinos ūkininkų papročiu, žmogus eidavo lauku, berdamas į žemę sėklas. Kai kurios iš jų krito tarp akmenų, kitos nederlingon žemėn, gi dar kitos tarp kadagių.  Bet kai kurios krito derlingon žemėn. Kur nukrito, ten arba augo, arba nusibaigė.  Kristus palygino Dievo Žodį sėkloms, kurios krenta į skirtingus žmonių sielų dirvonus. Kai kurios sielos yra tuščios, pilnos tik gobšumo, atsidavusios tik šiai žemei. Kitos gi yra grynos ir nuoširdžios.

Tai palyginimas ne apie sėjėją ir ne apie sėklą, bet apie žemę į kurią tos sėklos krenta. Geram derliui reikalingas geras ariamos dirvos sluoksnis. Tokios žemės sluoksnis paauga vieną pėdą per šimtmetį.

Sėkla yra Dievo Žodis – Kristaus mokslas. Sėkla nukrito ir į mūsų sielas, į mūsų gyvenimą. Kokią dirvą mes jai paruošėme?  Reikia tikėtis, kad tai bus gera ir derlinga dirva, prižiūrima ir purenama mūsų mintimis ir maldomis, mūsų tylos valandomis, klaidomis ir praeities kryžiais. Reikia turėti viltį, kad esame netušti žmonės, ar žmonės, kuriuose nukritusi sėkla užsiliko ir buvo pradėjusi augti, bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nustelbia Žodį, ir jis tampa nevaisingas. (Mk 4, 19)

Todėl yra svarbu parūpinti gerą dirvą Kristaus mokslui. O tai reiškia pasiruošimą Gerajai Naujienai. Čia užsiminsime apie tris savybes, tris nusiteikimus, kurie yra reikalingi, kad galėtume priimti Dievo Žodį. O tai yra teisingos pažiūros į turtus, mokslą ir kultūrą.

 

MOKYMASIS – SAVĘS UGDYMAS

Nuo mūsų pažiūros į savęs lavinimą ir ugdymą priklausys ir mūsų pajėgumas priimti Kristaus mokslą. Deja, dabartinė pažiūra į savęs lavinimą daugelio žmonių dvasiniam gyvenimui yra žalinga.

Kas yra mokslas? Tai visą žmogaus gyvenimą besitęsiantis mokymosi procesas. Mokykla buvo tik pradžia. Po to kiekvieną dieną turėtume mokytis toliau. Reikia skaityti. Reikia įvairius klausimus giliau padiskutuoti. Jei įmanoma, reikėtų toliau vakarais studijuoti. Nereikia leisti televizijai ar radijui mus taip užvaldyti, kad visai nustojame skaityti ar studijuoti.

Budrus katalikas turi daug ko išmokti. Galima studijuoti Šventraštį. Ar susipažinti su Bažnyčios istorija. Vatikano II suvažiavimo dokumentai atveria mums teologines studijas. Budrus, lankstus ir lavinamas protas veda žmogų į didesnį religingumą.

 

KULTŪRA

Mūsų požiūris į kultūrą taip pat yra labai svarbi. „Kultūra“ reiškia tas vertybes, kurias mes branginame, ir kurių negalime nupirkti ar finansiniu mastu matuoti.

Istorijos eigoje Katalikų Bažnyčia buvo kultūros motina. Katalikiškuose kraštuose buvo sukurtos didingos tautinės tradicijos, žymūs muzikos ir meno kūriniai. Kai į Naująjį Pasaulį atvyko vargingi imigrantai, jie šį kultūrinį turtą ir palikimą atsivežė kartu su savimi. Jie buvo turtingi, nes turėjo savosios kultūros tradicijas ir savo tikėjimą. Ir šį tikėjimą ir savosios kultūros palikimą jie bandė perduoti ateinančioms kartoms.

O ką mes padarėme su šiomis kultūrinėmis tradicijomis? Ar išlaikėme savo tautinę kultūrą, savo papročius ir šventes? Ar esame žmonės, kurie mėgsta tikrą meną ir tikrą muziką? Ar turime savo namuose vertingų meno kūrinių? Būsime geresni, jei mūsų gyvenama aplinka atspindės mūsų paveldėtas katalikiškas ir tautines vertybes.

Modernus katalikas, kuris jau yra praradęs šias katalikiško gyvenimo vertybes, savo religiniame kelyje turės daugiau sunkumų.  O jaunas katalikas žmogus, kurio gyvenimo kultūrinį lygį sudaro „rock“ muzika ir pigios pramogos, kažin ar pajėgs giliau ir prasmingiau krikščioniškoje plotmėje toliau augti ir bręsti.

Nesunku šiame krašte kultūringai gyventi. Mums lengvai prieinami pasaulinio garso meno muziejai. Turėdami pačius vėliausius muzikos aparatus, mes galime beveik gyventi koncertų salėse. Aplink mus, o gal ir kiek toliau, yra katalikiškos šventovės, kurias galime nesunkiai aplankyti.

Sekmadienis – Viešpaties diena, turėtų būti skiriamas savo kultūriniam ugdymui ir lavinimui. Pirmoji savaitės diena mums duodama kaip mažosios Velykos. Į kiekvieną sekmadienį turėtume žiūrėti kaip į maldos dieną – o taip pat ir kultūrinio bei religinio atsinaujinimo dieną. Dalyvaudami mišiose išlaikome sekmadienio šventumą. Taip pat privalome vengti tokių užsiėmimų, kurie neleidžia mūsų dvasiai ir kūnui atsinaujinti, būtent nereikalingų darbų, apsipirkinėjimų ir pan. Sekmadienis turėtų būti skiriamas asmeniniam atsinaujinimui ir kultūriniams užsiėmimams. Kaip leidžiame sekmadienį vaizdžiai nusako, kokio lygio yra mūsų katalikiškas kultūringumas.

 

TURTAI

Kristus moko, kad žmogaus pažiūra į pinigus yra nepaprastos ir lemiančios svarbos. Viešpats mus įspėja, kad pinigai yra didžiausias pavojus Jo pasekėjams. Šį įspėjimą aiškiai išskaitome Evangelijose – Negali tarnauti Dievui ir Mamonai…  Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę… Nesikraukite sau žemėje turtų…  Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.

Problema, įspėja Kristus, yra prisirišimas prie turto ir žemės gėrybių. Žmogui yra natūralu norėti ir geisti vis daugiau ir daugiau.  Yra lengva susižavėti tuo, ką pinigas gali nupirkti Ir padaryti tai savo gyvenimo esminiu tikslu. Dvasinės vertybės tada pradeda blukti ir darytis nepatrauklios. Ypač nepatraukli yra mintis, kad kasdien reikia pasiimti savo kryžių ir jį nešti.  Žmonės užmiršta, kad gyvenimas yra trumpas, o turtus apneša dulkės ir suėda laiko rūdys. Užmiršta, kad mūsų žemiški reikalavimai, palyginus su amžinybės troškimu, yra tik nepatogumą keliantys smėlio grūdeliai.

Problema yra prisirišimas prie pinigų. Čia labai svarbu nekalbėti bendrybėmis ir jose nepasimesti. Tarp turtuolių yra daug giliai religingų žmonių. Varguolių tarpe galime rasti labai daug nedvasingų ir materialistų žmonių – ir atvirkščiai. Aplamai, tačiau, turtuose yra daugiau pavojų mūsų dvasiniam augimui ir išsilaisvinimui, negu varge.

Bendrai kalbant, krikščionys nesugebėjo turto klausimo dvasine prasme teisingai išrišti. Nors principai ir randasi Naujajame Testamente, mes – krikščionys – neišmokome ir nesupratome, ką reikia daryti su turtais. Daugelis, tapę turtingi, praranda vertybių pusiausvyrą.  Metinės pajamos nereiškia tikro turto. Visi, kurie skaito šiuos žodžius, yra turtingesni savo kasdieniu gyvenimu už karalių Erodą ar karalienę Kleopatrą.

Gaila, kad Šventraštyje minima „dešimtadalio“ mintis katalikų tarpe niekad nerado stipraus pritarimo. O mintis, kad žmogus atiduoda dešimtadalį to, ką uždirba, yra labai gera. Juk esame nuolat prašomi kam nors ir dėl ko nors aukoti. „Dešimtadalio“ atidavimas reikštų atiduoti dešimt procentų savo uždarbio parapijai ir kitiems geriems tikslams bei darbams.

Evangelija mus moko gyventi paprastai – neapsikrauti įvairiais daiktais, įvairiomis gėrybėmis, ir nematyti to, kas yra tikrai svarbu. Thoreau rašė: „Kuo daugiau daiktų žmogus gali atsisakyti, tuo turtingesnis jis tampa… Mūsų gyvenimą tuščiai išeikvoja detalės… Reikia viską daugiau suprastinti. Tai svarbus patarimas.

 

KODĖL TURIME PADARYTI KRISTŲ SAVO ASMENINIU VIEŠPAČIU?

Įsivaizduokite, kad esame astronautai ir stovime ant pilko ir nederlingo mėnulio paviršiaus. Erdvės tamsoje matome žemę.  Teniso kamuolėlio dydžio, mėlynomis, žaliomis, baltomis ir rudomis spalvomis gražiai nudažyta, pakankamai tinkamam atstume nuo saulės, ji ten kabo ir didingai sukasi. Tai „oazė“ erdvėje,  su  vandens  ištekliais,  apsaugojančios  atmosferos  apsupta. Iš  tikrųjų tai  yra  didžiulis kosminis laivas, orbitoj aplink saulę. Tada pagalvokime apie žmones tame laive.  Jie gimsta, trumpai pagyvena ir miršta. Ir tada pradedame mąstyti apie tą seną, seną klausimą. Sutinkame, kad yra Projektuotojas – ir kad viskas yra labai tobulo projektavimo rezultatas; tačiau, koks yra viso to tikslas? Kokia yra pagrindinė visko paskirtis?  Iš kur ateiname? Ar turime ką nors savo gyvenime atlikti? Ar yra taisyklės, kurias privalome sekti? Ir kai numirštame, ar yra pomirtinis gyvenimas, ar tik tuštuma?

Tai seni klausimai, kurie šiais mūsų erdvės laikais įgauna ypatingą reikšmę. Dabar žinome, kad pasaulyje ir žmogaus gyvenime šioje visatoje jie yra dar reikšmingesni.

Kur ieškome atsakymo? Yra daug filosofijų ir religijų, kurios moko mus išmintingai gyventi, remiantis žmogiška išmintimi.  Bet yra tik viena, kuri sakosi galinti kalbėti mums apie Didįjį Dievo planą šiam pasauliui ir visiems žmonėms. Ta religija yra krikščionybė, ir ji sakosi galinti kalbėti mums apie Kristų.

Kas buvo Jėzus Kristus? Daugiausia apie Jį sužinome iš Evangelijų. Tai keturios knygelės, parašytos pirmame šimtmetyje po Kristaus.  Kaip užrašai ar įvykių aprašymai, Evangelijos yra daug patikimesnės negu kiti tų laikų dokumentai. Evangelijos turi ką papasakoti. Turėsit jau apie ką galvoti ir kalbėti, jeigu, pavyzdžiui, pradėsite su trumpa Morkaus Evangelija.

Tai tikrai intriguojantis pasakojimas, parašytas truputį be kvapo, kuriame vyrai pasakoja apie tik ką patirtą didįjį Dievo planą mūsų gyvenimui. Pasakojimo centre yra Kristaus mokslo reikšmė.

Jėzus Kristus – kas Jis buvo? Evangelijos pasakoja mums apie Jį kaip gerą žydą, Mozės ir Abraomo religinių įsitikinimų ir tradicijų paveldėtoją. Tarp tų įsitikinimų buvo ir viltis, kad Dievas, kuris taip mylėjo išrinktąją žydų tautą, vieną dieną atsiųs jai specialų pranašą – Mesiją.

Kristus gyveno Palestinoje. Jis keliavo ir mokė, ir panašiai kaip ir kiti, turėjo aplink save savo mokinius. Paprastais žodžiais ir idėjomis, Jis mokė kaip reikia gyventi. Mokė, kad žmogus turėtų save užmiršti…  visiškai kitiems atsiduoti…  kitų neteisti ir nekritikuoti…  mylėti visų pirma Dievą ir paskui visus žmones… melstis… dorai galvoti ir gyventi… gyventi paprastai, panašiai kaip varguoliai. Tai buvo ir dabar yra nemenkas gyvenimo kelias.  Pamoksle nuo kalno mes daugiau apie jį išgirstame.

Kristus gyveno tobulą gyvenimą. Evangelijų pamokymuose ir pavyzdžiuose greitai atrandame Jo asmens savybes. Jis buvo nuolankus. Savo noru buvo neturtingas ir nekomplikuotas. Buvo skaistus, ir mokė, kad reikia siekti skaistybės kūnu ir protu. Mokėjo sunkiai ir ištikimai dirbti. Buvo kietas ir kalboje tiesus. Visada kantrus. Kasdien melsdavosi. Savo pasekėjams liepė susilaikyti nuo neigiamų sprendimų apie kitus žmones ir savo paprastume būti panašiems į vaikus, rūpintis kitais ir nešti kryžių kiekvieną kiekvieną dieną.

Esmėje tai ir yra Kristaus mokslas ir tai, ką Jis liepė savo pasekėjams daryti. Čia mes atrandame tikrąją krikščionybę ir tikrą krikščioniškumą. Savo stebuklais Kristus užtikrino, kad tai ką Jis mokė buvo tiesa. Mums tai pasidaro aišku, kai skaitome Ketvirtąją Evangeliją.

Didžiausias Kristaus stebuklas buvo Jo Prisikėlimas. Tačiau iš pradžių, net ir Jo apaštalai šiuo stebuklu nenorėjo tikėti. Gerai sakoma, kad jeigu nori pradėti naują religiją, leisk save nukryžiuoti ir palaidoti: ir tada trečiąją dieną prisikelk iš mirusiųjų.

Bet kai kalbame apie Kristų, žvelgiame truputį giliau. Iš tikrųjų kalbame apie kažką tai dar paslaptingesnio. Jis sakėsi esąs ne tik lauktasis Mesijas, bet taip pat kalbėjo apie savo vienybę su pačiu Dievu… Kristus kalbėjo apie buvimą dar prieš savo gimimą Palestinoje, ir taip skelbė paslaptingu ir tikru būdu esąs „Dievo Sūnus“.

Evangelijos sako, kad iš tikrųjų Dievas atėjo į šį pasaulį Jėzaus Kristaus asmenyje, idant paskelbtų mums visiems savo didįjį planą. Dievas tapo žmogumi. Šį Jo atėjimą vadiname „Įsikūnijimu“ ir švenčiame jį Kalėdų švente. Tapdamas žmogumi, Dievas parodė savo didelį rūpestį ir meilę visai žmonijai. Vadiname Kristų „Pirmuoju“ arba „Pirmagimiu“ tarp visų žmonių, nes Jis mus jungia ir stovi mūsų priekyje.

Tačiau kai kalbame apie Kristaus gyvenimą ir Jo darbus, turime suprasti dar vieną dalyką. Dievas – Žmogus ne tik išmokė mus kaip turime gyventi ir mirti, bet savo gyvenimu, mirtimi, prisikėlimu ir žengimu į dangų įgalino mus gauti atleidimą už savo nuodėmes ir taip tapti Dievo vaikais. Štai kodėl kalbame apie Kristų kaip apie pasaulio „Išgelbėtoją“ ir „Atpirkėją“. Kristus žengė į žiaurią mirtį už nuodėmingus žmones. Ir taip savo šventa mirtimi Jis atpirko žmoniją ir išvadavo ją iš nuodėmės ir velnio vergijos; Jis įgalino žmones tapti įsūnytais Dievo vaikais ir po mirties gyventi kartu su Dievu. Štai kodėl mes, kurie tikime Jėzų Kristų, vadiname Jį savo Išgelbėtoju ir Atpirkėju. Savo atpirkimą mes ypatingai paminime Didžiuoju Penktadieniu ir Velykų sekmadieniu. Iš tikrųjų, kiekvienas sekmadienis yra „mažosios Velykos“.

Kristų dengia gili ir didi paslaptis, kurios mes negalime nei suprasti, nei išaiškinti. Paslaptis Jėzaus Kristaus, gimusio iš savo Motinos Marijos, kuri buvo nekalta, gyvenusio paprasto neturtingo žmogaus gyvenimą, kentėjusio, mirusio ir dėl mūsų prisikėlusio…  Jėzus Kristus – tas paslaptingas, patrauklus, nuostabus Žmogus.

Prieš 600 metų, William Langland taip rašė savo „Vision of Piers Plowman“: Neturtingo žmogaus drabužiais apsirengęs, dangiškasis Jėzus Kristus nuolat mus seka ir vejasi“.  Tikrai, Kristus yra mūsų „Hound of Heaven“ ir nesvarbu, kur mes per visą savo gyvenimą beeisime, Jis mus seks, vysis ir niekad nepaleis, kol mes nesudarysime su Juo savo sandoros.

Kas buvo Jėzus Kristus? Kaip Evangelijos sako, kieno Jis Sūnus? Ar buvo Jis tik svajotojas, kuris skelbė fantastiškus dalykus; ar buvo Jis tik geras žmogus, kurį Jo pasekėjai užkėlė ant pjedestalo, ar buvo Jis Dievo Sūnus, kuris atėjo į pasaulį paskelbti mums didįjį Dievo planą ir parodyti mums kaip turime gyventi?

Jokiu būdu negalime žiūrėti į Evangelijas kaip lakios vaizduotės suklastojimus. Jos aprašo tam tikrą laiką ir vietą. Jos pasakoja apie žmones, kurie prieš savo valią įtikėjo Jėzaus Kristaus skelbiamą tiesą, Jo stebuklus ir mokslą.

 

Koks buvo pagrindinis Kristaus mokslas? Štai ko Jis mokė:

• Dievas Sutvėrėjas yra mylintis Tėvas, kuris rūpinasi savo vaikais;
• Žmonės privalo savo gyvenimu sekti gyvojo Dievo Sūnaus pavyzdį ir Jo mokslą;
• Po žemiškos mirties, bus teismas ir amžinas gyvenimas.

Taigi, visam, absoliučiai visam gyvenimui, yra nuostabus ir didingas planas. Tai ne „bepročio pasaka, kuri nieko nereiškia“. Tai Dievo meilės išdava – meilės, kuriai privalome atsiliepti. Mūsų paskirtis yra Dievą pažinti, Jį mylėti ir Jam tarnauti šiame gyvenime, kad galėtume būti amžinai laimingi su Juo danguje.

Kristaus prisikėlimas visa tai mums įrodė ir užtikrino. Apaštalams Jo prisikėlimas buvo kaip atominis sprogimas, kuris pakeitė visą jų gyvenimą.

Todėl krikščioniškas katalikiškas tikėjimas privalo kreipti didelį dėmesį į Kristaus asmenį. Reikia Jį studijuoti, Jį pažinti, Jį mylėti. Reikia Jį sekti. Šiais moderniais laikais reikia Kristuje gyventi. Jis turi būti mūsų gyvenimo kelias.

Turime pilnai priimti Kristų kaip Dievo Sūnų ir asmeninį savo gyvenimo pavyzdį. Evangelijos žodžiais – ir mes turime padaryti Kristų savo Viešpačiu.

 

Arkivyskupo John F. Whealon studija: “Kataliko tikėjimas šių dienų pasaulyje”