Dangun Ėmimo slėpinys


a- A+

 

Savo žemiškosios piligrimystės pabaigoje su kūnu ir siela pašlovinta Marija jau dabar gyvena tuo, kuo vieną dieną bus skirta gyventi ir mums. Visai amžinybei Ji paniro į šlovės ir laimės pilnatvę – intymiausią Tėvo gyvenimą, kurį Jis trokšta dovanoti savo vaikams.

Šventajame Rašte  – ir Senajame, ir Naujajame Testamente  – dažnai kalbama apie Dievo šlovę. Hebrajiškas žodis kabod – „šlovė“ reiškia „tai, kas turi svorio, tankio“, kas yra priešinga tuštiems, beprasmiams dalykams, lengvutėlei miglai. Tačiau Dievo šlovė apreiškiama tarsi prabėgomis, mįslingai, slėpiningai, bet to pakanka žmogaus širdžiai sujudinti ir uždegti Dangaus troškimu. Senajame Testamente Viešpats leidžia atpažinti savo šlovę liepsnojančiame ir nesudegančiame krūme (plg. Iš 3, 2–5), naktį izraelitams kelią rodančiame ugnies stulpe (plg. Iš 13), Sinajaus kalno viršūnėje plieskiančioje ugnyje (plg. Iš 24, 9–11. 16–18). Kaskart Dievas ką nors atskleidžia iš savo šlovės, savo spindesio, savosios didybės, ir žmogaus širdis suspurda, užsiliepsnoja troškimu. Tačiau žmogus negali kontempliuoti Dievo veidas į veidą. Jis tegali, kaip Dievo draugas Mozė, jį kontempliuoti „iš nugaros“, įsispraudęs uolos plyšyje, kuriame pats Viešpats jį paslėpė ir uždengė savo ranka, kolei Jis praeis:

Tada Mozė tarė: „Prašyčiau parodyti man savo šlovę“. O jis atsakė: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą ‚VIEŠPATS‘; aš esu maloningas tiems, kuriems esu maloningas, ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu. Bet, – jis tarė, – mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali manęs pamatyti ir likti gyvas.“ Ir VIEŠPATS tęsė: „Štai arti manęs yra vieta. Atsistok ant uolos. Praeinant mano šlovei, nukelsiu tave į uolos plyšį ir uždengsiu ranka, kol praeisiu. Tuomet nukelsiu ranką ir tu pamatysi mano nugarą. Bet mano veido niekas negali matyti.“ (Iš 33, 18–23)

Žmogaus širdis nėra pasiruošusi regėti Dievą visame Jo švytėjime. Ji tepajėgia išvysti menką Jo spindesį, tačiau tiek visiškai pakanka jai apakinti ir priblokšti. Dievui nužengus į Saliamono Jam pastatytą Jeruzalės šventyklą, staiga ją pripildo slėpiningas debesis, ir kunigai turi nutraukti savo tarnybą, nes „VIEŠPATIES šlovė pripildė Dievo Namus“ (2 Kr 5, 14).

Tačiau pats įstabiausias, nors sunkiai paaiškinamas, dieviškosios šlovės vaizdinys aprašytas pranašo Ezekielio pirmajame regėjime. Tai ugnies vežimas:

Ten pasiekė jį VIEŠPATIES ranka. Pakėliau akis, ir štai iš šiaurės, pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi, artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje iš ugnies šerdies spindėjo lyg gintaras. Jos viduryje rodėsi esą lyg keturi gyvūnai: jie turėjo žmogaus išvaizdą . Kiekvienas ėjo tiesiai į priekį, – jie ėjo, kur tik dvasia norėjo eiti, ir eidami nesigręžiojo. Tarp gyvūnų buvo kažkas, kas atrodė kaip ugnyje degančios anglys, – jos atrodė lyg deglai, švysčiojantys pirmyn ir atgal tarp gyvūnų. Ugnis spindėjo žėresiu, iš ugnies plyksėjo žaibai. Gyvūnai švytravo pirmyn ir atgal kaip žaibai. Įsistebėjęs į gyvūnus, pamačiau prie kiekvieno keturveidžio gyvūno po ratą, liečiantį žemę. Ratai žėrėjo, tarsi būtų padirbti iš chrizolito. Visi keturi buvo to paties pavidalo: jų išvaizda ir sąranga atrodė, tartum ratas būtų buvęs viduje rato. Pasijudinę riedėti, jie riedėdavo į bet kurią iš keturių krypčių, riedėdami nesigręžiodavo. Jų skrytys buvo aukštos ir kėlė baimę, nes visų keturių skrytys aplinkui buvo pilnos akių. Gyvūnams pajudėjus į priekį, riedėdavo ratai greta jų; gyvūnams pakilus nuo žemės, ratai pakildavo drauge su jais. Kur tik dvasia ėjo, ten link jie riedėdavo ir ratai pakildavo drauge su jais, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia. Gyvūnams einant, riedėdavo ir ratai, gyvūnams sustojus, sustodavo ir ratai. Kai gyvūnai pakildavo nuo žemės, pakildavo drauge su jais ir ratai, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia. Viršum gyvūnų galvų buvo lyg dangaus skliautas, tartum baimę kelianti krištolo pašvaistė, išskleista viršum jų galvų. Jų sparnai buvo ištiesti po skliautu, vieno sparnas į kito sparną. Kiekvienas jų dengė savo kūną dviem sparnais. Jiems pasijudinus, girdėjau jų sparnų plazdenimą tartum galingų vandenų ošimą, kaip Galingojo balsą, – ūžmą kaip karo stovykloje. Sustoję jie nuleisdavo savo sparnus. Ir nuo viršaus dangaus skliauto, buvusio virš jų galvų, pasigirdo balsas. Kai jie ramiai stovėdavo, nuleisdavo savo sparnus. Viršum dangaus skliauto, kurs buvo virš jų galvų, stūksojo lyg sosto pavidalas, panašus į safyrą. Aukštai viršum sosto pavidalo sėdėjo į žmogų panaši būtybė. Aukščiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau spindesį tartum gintaro, kaip žėrinčios ugnies. O žemiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau tartum ugnį, su blizgančia pašvaiste visur aplinkui. Kaip vaivorykštė, kai ji pasirodo lietaus dieną debesyse, tokia buvo pašvaistė, kuri jį supo aplinkui. Tai buvo VIEŠPATIES šlovės panašumo išvaizda. Pamatęs parpuoliau veidu žemėn. (Ez 1, 3–5. 12–28).

Šiame regėjime visa švyti, tačiau lieka slėpininga, visa tviska, tačiau nėra pasiekiama. Visa lieka apgaubta slėpinio, apsiausta šviesos, kuri sykiu ir apšviečia, ir paslepia pranašo kontempliuojamą tikrovę.

Tik Kristaus veide spindinti dieviškoji šlovė nėra uždengta tikinčiojo garbinimui ir kontempliacijai:  „Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Kor 4, 6). Jei tikėjime leisimės patraukiami Kristaus veido, jei, vedami Mergelės Marijos, įsižiūrėsime į Jo bruožus ir žavėsimės Jo grožiu, būsime pasotinti ir perkeisti, supanašėsime su savo dieviškuoju Pavyzdžiu.

Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas. (2 Kor 3, 18)

Dangun ėmimo slėpiniu Marija pirmoji priima šią visa pranokstančios amžinosios garbės pilnatvę, kuri po lengvo dabartinio mūsų vargo (plg. 2 Kor 4, 17) yra paruošta ir mums. Visa švytinti Ji įžengia į Trejybės meilės spindesį. Marija nebėra vien tik gyvas Dievo atspindys, Ji yra panardinta į pačios Trejybės gyvenimą, į amžinus vienatinio Sūnaus ir Tėvo meilės mainus, į Abba, į dieviškosios širdies plazdėjimą, kuris yra, pasitelkiant Pseudodionisijaus mėgstamą mistinės teologijos įvaizdį, sistolė ir diastolė – susitraukimas ir išsiplėtimas. Nes Trejybės gyvenime nėra statiškos ir sustingusios būsenos. Priešingai, šis gyvenimas, pasak graikų tėvų, yra périchorèse, t. y. mainai, tekėjimas gyvenimo, prie kurio prisiliečiama tik jį gyvenant, panašaus į krintantį žemyn ir vėl į šaltinį pakylantį krioklį.

Paskutinę dieną būsime pašlovinti – bus pašlovinta ne tik mūsų siela, bet ir kūnas, nes visas mūsų asmuo yra pašauktas meilei. Mūsų žemiškasis kūnas, lyg šviesos nutviekstas vitražas, prisikels perkeistas Dievo šlovės. Prisikėlę garbėje mūsų kūnai, veidai atspindės dieviškąją šlovę ir švytės jos grožiu. Jau Apreiškimo Jonui knygoje šio slėpinio paankstintai ragauja Patmos regėtojas, 12 skyriuje kontempliuodamas „apsisiautusią saule“ moterį. Ši danguje pasirodžiusi moteris nėra kaip Giesmių giesmės mylimoji – tik tamsaus gymio ir saulėje įdegusi (plg. Gg 1, 6). Ji yra visiškai apgaubta, tarsi apvilkta Viešpaties drabužiu: „Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela! VIEŠPATIE, mano Dieve, esi be galo didis! Apsisiautęs garbe ir didybe, apsigaubęs šviesa lyg drabužiu“ (Ps 104, 1–2).

Apreiškimo Jonui knygos moteris, simbolizuojanti sykiu ir Mariją jos Dangun ėmimo slėpinyje, ir Bažnyčią, tokią, kokia ji bus paskutinę dieną, yra visiškai vaiski – tobulai praleidžianti dieviškąją šviesą. Tai paliudija ir kitas – Avinėlio sužadėtinės ir dangiškosios Jeruzalės regėjimas: ji nužengia iš dangaus, nuo Dievo, žėrinti „Dievo šlove. „Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas“ (Apr 21, 10–11).

Jo mūras sukrautas iš jaspio, o pats miestas iš gryno aukso, panašaus į vaiskų stiklą. Ir miesto gatvės  – grynas auksas, tarsi vaiskus stiklas. Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla. Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis. Tautos vaikščios jo šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo puošnumą. Jo vartai nebus uždaromi dieną,  – nes tenai nebus nakties,  – ir į jį bus sugabenti tautų lobiai ir brangenybės. (Apr 21, 18. 21–26)

Kad ir kokia žavinga būtų saulė, ji tegali apšviesti „iš išorės“, o dieviškoji šlovė yra vienintelė šviesa, apšviečianti „iš vidaus“. Dangiškojoje Jeruzalėje šviesa sklinda iš miesto vidaus. Jonas nebežino, kokiais žodžiais aprašyti savo regėjimą, nes ribota žmonių kalba neapima slėpinio: visa yra iš brangakmenių – jaspio, safyro, chalcedono, smaragdo, sardonikso, sardžio, chrizolito, berilio, topazo, chrizoprazo, hiacinto, ametisto! Jonas genialiai sugretina tokias skirtingas medžiagas kaip auksą ir stiklą: „miestas iš gryno aukso, panašaus į vaiskų stiklą“. Auksas niekuo nepanašus į stiklą, tačiau sugretintos atitinkamos jų savybės įstabiai apibūdina dieviškąją šlovę: grynas auksas primena dieviškosios šlovės svarumą, tankumą – kabod; vaiskus tarsi krištolas stiklas leidžia prasiskverbti šviesai. Šie du pateikti įvaizdžiai nuostabiai apibūdina Dievo troškimą pasidalyti su mumis savo šlove.

Būsime sklidini Dievo, amžinojo šlovės svorio, šalia kurio aukso luitas tolygus smėlio grumsteliui. Dievas įžengs į mus „su visu savo svoriu“, būsime Jo pripildyti, apsemti, tarsi į vandenyną panardinta kempinė.

Ir tuo pat metu, visiškai persmelkti į mus prasiskverbiančios šviesos, panašėsime į krištolą. Malone tapsime Dievo atspindžiais  – tuo, kuo pats vienatinis Sūnus yra savo prigimtimi: „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 3).

Marija jau visiškai tuo gyvena. Spindėdama labiau už visus brangakmenius, Ji neša savyje Dievo šlovę, apšviečiančią Ją iš vidaus. Tikime, jog Dangaus ėmimo slėpiniu Marija mums ne tik parodo, kuo vieną dieną būsime pašaukti gyventi. Tikime, kad Ji mus užtaria, kaip tai darė Kanoje: motiniška malda Marija skubina valandą, kai ir mes, Jos vaikai, būsime pašlovinti.

Tą dieną pagaliau tobulai būsime savimi, kiekvienas asmeniškai ir ypatingai švytės. Užuot „ištirpęs Dieve“ ar su visais kartu „įsiliejęs į bendrą šlovę“, kurioje pradingsta individuali asmenybė, kiekvienas švytės nepakartojamu spindesiu, savo tikruoju asmeniniu grožiu, nuo kurio pagaliau bus nuvalytos nuodėmės drumzlės. Nes šioje žemėje, jei nesame konkurentai, tai bent jau liekame šiek tiek svetimi vieni kitiems. O šlovėje kiekvienas džiaugsis visų laime ir vienų džiugesys didės dėl kitų pašlovinimo, visiems drauge džiaugsmingai esant tąja nepakartojama Avinėlio Sužadėtine, kurios gražiausias vaizdinys jau dabar yra ir bus Mergelė Marija.

 

Marija Dovydė Weill „Septyni Mergelės Marijos žodžiai, septynios meilės liepsnos“

S. MARIJA DOVYDĖ WEILL

 

 

Bernardinai.lt

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-08-14


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt