Šv. Raimundas Penjafortietis (1175-1275), kunigas, minimas sausio 7 d.

Sausio 7 dieną Bažnyčia mini šventąjį Raimundą Penjafortietį – kunigą, dominikoną, garsų teologą, Bažnyčios teisės žinovą ir didį sielų ganytoją. Jo gyvenimas buvo kupinas išminties, tarnystės ir rūpesčio žmogaus išganymu. Nors šventasis Raimundas garsėjo mokslu ir dideliais darbais Bažnyčiai, svarbiausia jo gyvenimo žinia buvo gailestingumas ir troškimas padėti žmogui sugrįžti pas Dievą.

Raimundas gimė 1175 metais Penjaforto pilyje netoli Barselonos, Katalonijoje, dabartinėje Ispanijoje, kilmingoje šeimoje. Nuo jaunystės pasižymėjo gabumu mokslams ir giliu tikėjimu. Studijavo filosofiją ir teisę Barselonoje, o vėliau Bolonijos universitete Italijoje, kuris tuo metu buvo vienas garsiausių teisės centrų Europoje. Raimundas tapo puikiu kanonų teisės žinovu ir profesoriumi.

Apie 1222 metus, jau būdamas gerbiamas mokslininkas, jis įstojo į neseniai įkurtą Dominikonų ordiną. Šis žingsnis nustebino daugelį, nes Raimundas atsisakė garbės ir patogaus gyvenimo dėl Evangelijos ir tarnystės Dievui. Dominikonų ordinas tuo metu ypatingai rūpinosi:

• Evangelijos skelbimu,
• teologijos studijomis,
• kova su klaidatikyste,
• žmonių mokymu tikėjimo tiesų.

Raimundas greitai tapo vienu svarbiausių ordino narių. Jis garsėjo ne tik mokslu, bet ir nuolankumu, išmintimi bei dideliu jautrumu žmogui.

1230 metais popiežius Grigalius IX pasikvietė Raimundą į Romą ir paskyrė savo nuodėmklausiu bei patarėju. Popiežius jam pavedė labai svarbų darbą – surinkti ir sutvarkyti Bažnyčios teisės dokumentus. Raimundas parengė garsųjį dekretalų rinkinį Liber Extra, kuris tapo vienu svarbiausių kanonų teisės pagrindų viduramžių Bažnyčioje.

Tačiau Raimundui teisė niekada nebuvo vien taisyklės ar bausmės. Jis tikėjo, kad Bažnyčios įstatymai turi tarnauti žmogaus išganymui ir Dievo gailestingumui.

Ypač svarbi buvo jo veikla nuodėmklausių ugdyme. Raimundas parašė praktinius vadovus kunigams, kaip išmintingai ir gailestingai klausyti išpažinčių. Jis pabrėžė:

• atgailos svarbą,
• Dievo gailestingumą,
• kunigo atsakomybę,
• jautrumą žmogaus sąžinei.

Šventasis Raimundas labai rūpinosi ir musulmonų bei žydų evangelizacija Ispanijoje. Jis skatino kunigus mokytis kalbų ir geriau pažinti kitų tautų kultūrą, kad Evangelija būtų skelbiama suprantamai ir su pagarba žmogui.

Jo prašymu šventasis Tomas Akvinietis parašė garsųjį veikalą Summa contra Gentiles, skirtą padėti aiškinti krikščionių tikėjimą netikintiesiems.

1238 metais Raimundas buvo išrinktas Dominikonų ordino generolu, tačiau dėl silpnos sveikatos po dvejų metų atsistatydino ir grįžo į Barseloną.

Su šventuoju Raimundu susijęs ir garsus pasakojimas apie stebuklą. Tradicija teigia, kad Maljorkos karalius Jokūbas I nenorėjo išleisti Raimundo iš salos, tačiau šventasis, pasitikėdamas Dievu, išskleidė savo apsiaustą ant jūros kaip burę ir stebuklingai perplaukė vandenį iki Barselonos. Šis įvykis tapo jo visiško pasitikėjimo Dievu simboliu.

Raimundas mirė 1275 metų sausio 6 dieną Barselonoje, sulaukęs beveik šimto metų amžiaus. Tai buvo labai ilgas gyvenimas viduramžių žmogui. 1601 metais popiežius Klemensas VIII paskelbė jį šventuoju.

Teologiškai šventasis Raimundas labai svarbus kaip tiesos ir gailestingumo vienybės liudytojas. Jo gyvenimas rodo, kad Bažnyčios mokymas ir įstatymai turi vesti žmogų ne į baimę, bet į išganymą.

Jo tarnystėje ypač ryški:

• gailestingumo,
• išminties,
• atgailos,
• teisingumo,
• sielovados tema.

Raimundas primena, kad tikrasis Bažnyčios mokymas visada turi būti persmelktas meilės žmogui.

Labai svarbi ir nuolankumo tema. Nors jis buvo garsus mokslininkas ir popiežiaus patarėjas, Raimundas siekė ne garbės, bet tarnystės.

Lietuvai šventojo Raimundo gyvenimas taip pat prasmingas. Lietuvos Bažnyčioje visais laikais buvo svarbu:

• gailestingumo sakramentas,
• išpažintis,
• kunigų tarnystė,
• tikėjimo mokymas,
• žmogaus sąžinės ugdymas.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug sumaišties tarp tiesos ir nuomonės, tarp teisingumo ir savivalės, šventasis Raimundas primena, kad tikroji išmintis kyla iš Dievo.

Jis taip pat kviečia nepamiršti, kad Bažnyčia pirmiausia yra vieta, kur žmogus gali atrasti ne pasmerkimą, bet Dievo gailestingumą.

Šventasis Raimundai Penjafortieti, išmintingas Bažnyčios mokytojau ir gailestingumo tarne, melskis už mus, kad gyventume tiesoje, pasitikėtume Dievo gailestingumu ir visada ieškotume šventumo kelio.

Parapijos info.