Gruodžio 31 dieną Bažnyčia mini šventąjį Silvestrą I – popiežių, gyvenusį didžiulių permainų laikotarpiu, kai krikščionybė iš persekiojamos religijos tapo laisvai išpažįstamu tikėjimu Romos imperijoje. Šventasis Silvestras buvo Romos vyskupas tuo metu, kai Bažnyčia pirmą kartą istorijoje galėjo viešai statyti šventoves, laisvai švęsti liturgiją ir skelbti Evangeliją be nuolatinės mirties grėsmės. Nors pats Silvestras nepatyrė kankinystės, jo tarnystė tapo tiltu tarp persekiojimų laikų Bažnyčios ir naujos krikščioniškos epochos.

Silvestras gimė III amžiaus antroje pusėje Romoje, tikriausiai apie 285 metus. Apie jo ankstyvąjį gyvenimą žinoma nedaug, tačiau tradicija liudija, kad jis buvo auklėjamas krikščioniškoje šeimoje ir nuo jaunystės pasižymėjo pamaldumu bei ištikimybe Bažnyčiai.

314 metais, netrukus po Milano edikto paskelbimo, Silvestras buvo išrinktas popiežiumi. Milano ediktą 313 metais paskelbė imperatorius Konstantinas Didysis ir Licinijus. Šiuo dokumentu krikščionims buvo suteikta religijos laisvė po beveik trijų šimtmečių persekiojimų. Tai buvo vienas svarbiausių lūžių Bažnyčios istorijoje.

Silvestro pontifikato metu prasidėjo didysis krikščioniškosios Romos laikotarpis. Imperatorius Konstantinas rėmė Bažnyčią ir inicijavo svarbių bazilikų statybą. Būtent tuo metu Romoje buvo pradėtos statyti:

• Laterano bazilika,
• senoji Šv. Petro bazilika Vatikane,
• Šv. Kryžiaus Jeruzalėje bazilika,
• kitos ankstyvosios krikščionių šventovės.

Silvestras vadovavo Bažnyčiai beveik dvidešimt dvejus metus – iki 335 metų. Tai buvo ilgas ir labai svarbus pontifikatas.

Jo laikais Bažnyčia susidūrė ne tik su laisvės džiaugsmu, bet ir su naujais iššūkiais. Vienas didžiausių buvo arijonizmo mokymas. Arijus mokė, kad Kristus nėra tikras Dievas, o tik aukščiausias kūrinys. Šis mokymas sukėlė didžiulę krizę Bažnyčioje.

325 metais imperatorius Konstantinas sušaukė garsųjį Nikėjos Susirinkimą – pirmąjį visuotinį Bažnyčios susirinkimą. Nors pats Silvestras dėl amžiaus ir sveikatos į Nikėją neatvyko, jis pasiuntė savo legatus atstovauti Romos Bažnyčiai. Nikėjos Susirinkimas paskelbė, kad Kristus yra:

• tikras Dievas iš tikro Dievo,
• vienos prigimties su Tėvu.

Šis tikėjimo išpažinimas iki šiol kalbamas šventosiose Mišiose.

Apie šventąjį Silvestrą viduramžiais atsirado daug legendų. Viena garsiausių pasakoja, kad jis pakrikštijo imperatorių Konstantiną. Tačiau istorikai mano, kad Konstantinas buvo pakrikštytas tik prieš mirtį, jau vėliau, kitur. Vis dėlto ši legenda rodo, kaip stipriai žmonių sąmonėje Silvestras buvo susietas su krikščioniškos imperijos pradžia.

Šventasis Silvestras mirė 335 metų gruodžio 31 dieną Romoje. Jis buvo palaidotas Priscilės katakombose. Vėliau jo relikvijos buvo perkeltos į jam skirtą bažnyčią Romoje.

Teologiškai šventasis Silvestras labai svarbus kaip Bažnyčios laisvės ir krikščioniškos civilizacijos aušros liudytojas. Jo gyvenime matome, kaip Dievas veda Bažnyčią per istorijos permainas.

Silvestro laikais Bažnyčia išėjo iš katakombų į viešą gyvenimą. Tai buvo didžiulis pasikeitimas. Krikščionys, kurie anksčiau slapta rinkdavosi maldai ir bijodavo būti suimti, dabar galėjo viešai garbinti Dievą.

Tačiau šventasis Silvestras primena ir labai svarbią tiesą – net gavusi laisvę Bažnyčia turi likti ištikima Evangelijai. Nes didžiausias pavojus tikėjimui kyla ne tik iš persekiojimų, bet ir iš klaidų bei dvasinio atšalimo.

Jo gyvenime ryški:

• Bažnyčios vienybės,
• tikėjimo tiesos,
• dvasinės brandos,
• istorinio atsinaujinimo tema.

Lietuvoje šventasis Silvestras nuo seno buvo gerai žinomas ir liaudyje sausio 31-osios vakaras dažnai vadintas „Silvestru“. Daugelis Europos kraštų, taip pat ir Lietuva, metų pabaigą siejo būtent su šio popiežiaus minėjimu. Todėl iki šiol Naujųjų metų vakaras daugelyje šalių vadinamas „Silvestro vakaru“.

Lietuviškoje tradicijoje metų pabaiga visada turėjo ir dvasinę prasmę. Žmonės:

• dėkodavo Dievui už praėjusius metus,
• eidavo į padėkos Mišias,
• apmąstydavo gyvenimą,
• prašydavo palaimos naujiems metams.

Tai labai gražiai dera su šventojo Silvestro minėjimu, nes jis gyveno didelio istorinio virsmo laikotarpiu.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug nerimo dėl ateities, šventasis Silvestras primena, kad Bažnyčią ir žmogaus gyvenimą veda Dievas. Istorijos laikai keičiasi, imperijos kyla ir griūva, tačiau Kristus lieka tas pats.

Šventasis Silvestrai, ištikimas Bažnyčios ganytojau, melskis už mus, kad būtume tvirti tikėjime, mokėtume dėkoti Dievui už Jo dovanas ir drąsiai eitume į naujus gyvenimo metus su Kristumi.

Parapijos info.