Mūsų kalbos!.. Ar įmanoma nesuskaitomuose mūsų žodžiuose surasti vieną bendrą mintį? Kiek procentų mūsų žodžiuose „nepraustaburniškų“ žodžių? O kiek tuščių? O kiek aštrių, paliekančių mums ilgai ilgai negyjančias žaizdas? O tose rimtose kalbose – ar nėra ten lyg juodo siūlo nusiminimo, nusivylimo gijos?

Bažnyčioje jūs nesikalbate, bet ir tylėdami neriate žodžių-minčių tinklą. Dažniausiai tai yra tinklas iš liūdnų, baimingų spėliojimų ir nuogąstavimų. Tegu Evangelijos žodžiai „Ko esate nuliūdę, apie ką jūs kalbatės?“ pasiekia jūsų širdžių gelmes ne kaip istorinis pasakojimas, bet kaip dabartis.

Gydytoja tvirtina, kad įvairiausius vidaus sutrikimus būtų galima išgydyti, jei ligonis viską, iki pat sielos gelmių išsipasakotų. Tuo tikslu vartojama psichoanalizė. Panašiai daroma ir su išorinėmis žaizdomis. Ką daro gydytojas, kai jūs prasiduriate koją ar įsivarote rakštį? Jis atveria žaizdą, nors jums ir labai skauda, išvalo ją ir tik tada deda vaistų.

Kaip gerai, kaip gydomai paveiktų jūsų sielas, jei jūs išmoktute melstis, arba, kaip sako Šv. Raštas, „išpiltute Jo akivaizdoje savo kalbą“. Tai yra maldos esmė. Pirmieji Kristaus žodžiai po Prisikėlimo „Apie ką kalbate?“ yra pirmieji žodžiai ir dabar jums, klūpantiems Jo akivaizdoje. Nekalbėkite vieni patys sau. Išsikalbėkite Jam. Gal ir gerai, kad mes ten, prie altoriaus, kalbame Dievui lotyniškai, kad jūs čia, suoluose, galėtute netrukdomai išsikalbėti savo kalba, savo temomis apie viską viską. Tik kalbėk, tik kalbėk, juk Jis klausia: „Apie ką kalbate?“

Milašaičiai, 1961

Tėvas Stanislovas

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“