Ar kada nors jautėtės, tarsi atsidūrę tamsoje – gyvenimo aklavietėje?

Gyvenimas tamsoje

Prisimenate tas valandėles, kai atsakymai bei įsitikinimai, kurie anksčiau rodė gyvenimo kelio kryptį, pasirodė esą menkaverčiai ir jūs, stokodami aiškumo, buvote sutrikę bei pasimetę? Beje, gal praeityje išgyventos nuoskaudos, patirtos netektys ir panašūs dalykai kaip tirštas rūkas ir dabar tebetemdo jūsų gyvenimą? Įdėmiau pasižiūrėkime į Jericho neregį Bartimiejų – gal jis galėtų kažko mus pamokyti?

Jis – ne vieniša sala

Šio sekmadienio Evangelija įtraukia siužeto gyvybingumu. Kai Jėzus su mokiniais ir minia keliavo iš Jericho, minėtasis aklas elgeta sėdėjo prie kelio (Mk 10, 46). O ką jis galėjo daugiau daryti, būdamas priklausomas nuo aplinkinių geraširdiškumo? Kai akys nieko nemato, ne tik susiaurėja žmogaus poreikiai, bet, girdėdamas einančių pro šalį žmonių nerūpestingas šnekas ir linksmą juoką, Bartimiejus galėjo pasijusti esąs kitoks – labiau gyvenimo nuskriaustas nei apdovanotas. Vienintelis Dievas iš anksto žinojo, kad Bartimiejaus viduje glūdi malonių gausa ir reikia tik tinkamos progos joms pasireikšti…

Williamas Blake’as, „Kristus suteikia Bartimiejui regėjimą“. „Google“ meno projektas. Wikipedia.org nuotrauka

Širdį veriantis šauksmas

Tikroji žmogaus vertė atsiskleidžia netikėtose situacijose, kai žmogus daro tai, ko negali nedaryti; kai į nieką nekreipdamas dėmesio ima ryžtingai veikti. Tada visas jo dėmesingumas sutelktas ten, kur atsiranda galimybė išsigelbėti… Taigi, išgirdęs, kad tuo keliu (ant kurio kelkraščio sėdėjo jis) einąs Jėzus, pradėjo taip garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ – jei kažkas būtų jam užčiaupęs burną ir jį nutildęs, akmenys būtų ėmę šaukti (plg. Lk 19, 40). Taigi ar kam nors įmanoma sustabdyti nuo kalnų viršūnių šniokščiantį tirpstančio sniego vandenį? Kai Viešpats įkvepia žmogų šauktis pagalbos, toks šauksmas negrįžta be rezultatų. Toks karštas maldos šauksmas pajėgus suvirpinti net Visagalio Širdį!

Dovydo Sūnaus titulas

Morkus, vartodamas kreipinį „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 48), nori pabrėžti Jėzaus karališką kilmę iš Dovydo ir Jo mesijinį titulą. Kai Bartimiejus į Jėzų kreipiasi karaliaus Dovydo titulu, Jėzus jam nepriekaištauja, nes Jis valingai savo žingsnius jau yra nukreipęs į Jeruzalę, kurioje greitu metu guldys galvą už visus… Mesijas pasirengęs susidurti su žydų religinės valdžios nežmoniška savivale, – pasirengęs paaukoti savo gyvybę.

Išsivilkti iš senojo Adomo ir tapti nauju žmogumi

„Ko nori, kad tau padaryčiau?“ – klausė Jėzus Bartimiejų, kai jis, nusimetęs elgetos skarmalą, pribėgo prie Viešpaties. Jis neregiui uždavė tą patį klausimą, kuriuo neseniai kreipėsi į Jokūbą ir Joną (žr. Mk 10, 36). Atsakymai kardinaliai skyrėsi. Apaštalai prašė garbingiausių vietų Prisikėlusiojo dešinėje ir kairėje, – troško išskirtinai būti matomi bei gerbiami, o Bartimiejaus apetitas buvo nepalyginamai kuklesnis: „Rabuni, kad praregėčiau!“

Dabar jam nė motais jo būsimasis pomirtinis išaukštinimas, bet užvis svarbiau – išvysti dieviška meile spindintį Kristų – Jam už viską dėkojant iki žemės nusilenkti; pamatyti savo geradarių veidus ir ypač dar kartą tarti „ačiū“ tiems, kurie sunkiausią jo gyvenimo valandą suteikė pastogę ir jį, alkį kentusį, pamaitino…

Bartimiejaus kelias

Bartimiejų iš neregystės tamsos išgydė jo paties tikėjimas, veikiant neribotai malonei. Kai Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, – jis tuoj pat atgavo regėjimą ir nusekė paskui Jėzų keliu (žr. Mk 10, 52). Toks yra Bartimiejaus mokinystės kelias: išklausęs jo maldos, Dievas pašaukia jį į šviesą. Tas, kuris buvo elgeta, tampa turtingas Kristuje, nes, nusimesdamas savo kančios apsiaustą, atsisako visko, kas jam trukdytų apsivilkti Juo.

Dar kartą prisiminkime Jėzų, keliaujantį į Jeruzalę, kad ten pašlovintų Tėvo valią. Atsiliepkime į Jėzaus kvietimą taip sekti Jį, kad kartu su Juo kentėję drauge su Juo būtume verti įžengti ir į Jo Paschą.

Vytenis Vaškelis