Nepalik manęs, Dieve, – padovanok man ramybę. Nepalik manęs, Dieve, nes pasaulis neatsako į mano širdies klausimus. Gyvenu lyg atsiskyrėlė – nesutinku Dievo žvilgsnio. Negirdžiu Jo žingsnių. Nejaučiu tylaus alsavimo. Nebegirdžiu tylos – Dievo artumo. Nebenoriu kalbėtis tik su savimi – noriu dialogo. Noriu dialogo su Tuo, Kuris sukūrė meilę ir jos laukia iš manęs. Laukia, kad pasakyčiau – nepalik manęs, Dieve.

Cathopic nuotrauka

Ateinu pas Tave, Dieve, prašydama, kad apvalytum mano sielą. Negaliu atpažinti savo kaltės be Dievo pagalbos. Be Dievo palydėjimo negaliu surasti tiesaus kelio. Paklystu. Nusikalstu. Kaip man suvokti, kad įžeidžiau Dievą, kad nusisukau nuo Jo meilės? Nusisukau nuo Dievo ištiestos pagalbos rankos. Per nuodėmę nematau Dievo veido. Dieve, nepalik manęs su nuodėme. Nuodėmė stipresnė už mane, kai lieku viena. Kai nepasirenku Dievo kelio. Nepasirenku gyvenimo su Dievu.

Nuodėmė mane tempia žemyn, nužemina mane iki beveidės būtybės. Prarandu savo vietą Dievo širdyje. Prarandu save kaip asmenybę, kuri atsakinga už savo veiksmus ir pasirinkimus. Kuo aš galiu save pavadinti, jeigu pasirenku nuodėmę vietoj Dievo. Nesubrendusia širdimi. Neatsakinga ir nesugebančia pasirinkti geresnės dalies. Be Dievo pagalbos aš nesugebėsiu pasirinkti geriausios dalies. Nesugebėsiu atsikratyti nuodėmės. Todėl prašau Dievo manęs nepalikti. Ir nurieda atgailos ašara. Dievas surenka visas mano atgailos ašaras, ir aš pajuntu, kad Dievas atleido. Kad nepaliko. Ir aš Dievo nepaliksiu.

Atgaila sugrąžina mano veidą, sugrąžina panašumą su Dievo paveikslu. Atgimusi širdis. Dėkoju Dievui už Jo gailestingumą. Dėkoju, kad Dievas manęs nepaliko. Leido, kad Jį surasčiau. Nepaliko vienos. Dėkoju persižegnodama maldai. Kasdienė malda man padeda palaikyti santykį su Dievu. Tai šventas santykis. Tai vienintelis ryšys, kuris užtikrina mano sielos užuovėją. Meldžiuosi taip kalbėdama su Dievu, bandydama priimti Jo meilę. Meldžiuosi ieškodama vis naujų sąlyčio taškų su begalybe, su neišsemiamu šaltiniu, su beribe meile. Ir Dievas ateina, nes Jis nepaliko manęs. Nė vieno iš mūsų.

Susikaupiu maldai, kad pasiekčiau gilumą. Gilumą Dievo turtų, tarp kurių yra Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžius. Sustoju ties juo, kad pagarbinčiau Nukryžiuotąjį, kuris savo kančia įrodė, kad nepaliko manęs, atsiliepė į mano šauksmą. Atsiliepė sugraudintas mano mažumo ir kūdikiškos bejėgystės, mano beviltiško kabinimosi į gyvenimą be Dievo. Dievas atėjo, kad neviltį pakeistų viltis. Viltis prie kryžiaus laukiant Prisikėlimo.

Melsdamasi aš dažniausiai prašau. Žinau, kad nieko neturiu, nuolat jaučiu stygių. O Dievas arti. Su savo dovanomis. Aš meldžiuosi, kad praregėčiau. Matyčiau širdies akimis. Širdis jaučia Dievą. Išugdyta širdis Dievo meilėje. Dievo meilės užtenka visiems. Dėl savo meilės mums Viešpats priartėjo prie manęs su kryžiumi. Su kančios žyme. Kad atpažinčiau. Kad nebijočiau. Kad išdrįsčiau bet kada pasakyti: nepalik manęs, Dieve. Kad iš viso išdrįsčiau Dievui ištarti žodį. Žodį, kuris suvienytų. Kad vienybė su Dievu panardintų į tikrovę, kurioje nurimtų mano širdis.

Noriu savąją tikrovę kurti kartu su Dievu, noriu jaustis reikalinga. Noriu būti pakviesta į tokią tikrovę, kurioje surasčiau Dievo pėdsakus. Tikrovę, kurioje gyvena mano artimieji ir aš esu jų dalis. Kad aš esu dalis Dievo. Kad niekada nenorėčiau iš tos tikrovės pasitraukti. Dievas laimina mane, nes laukia ilgas kelias.

Ilgas kelias į amžinybę. Tikiu, kad einu tuo keliu lydima Dievo. Dievas rodo kryptį kelio pradžioje, pasitaikančiose gyvenimo kryžkelėse. Būk, Dieve, su manimi, kai turiu pasirinkti. Kartais ir siauras takelis nuveda pas Dievą. Eidama pasirinktu keliu aš sutinku įvairiausių žmonių – su vienais suartėju, kiti kartais įskaudina, išgyvenu įvairių įvykių. Kai kurie nėra malonūs. Todėl prašau Dievą nepalikti manęs, saugoti mane, guosti. Kelionė gali būti varginanti be Tavęs, Dieve. Galiu pasimesti minioje ir pamatyti gera ir bloga linkinčių žmonių, susipainioti vertybių skalėje.

Dievas mato – aš stengiuosi. Eidama vingiuotais keliais stengiuosi eiti savo pasirinkta linija. Padėk, Dieve, neišklysti iš kelio, pastebėtuose ženkluose atskirti Dievo valią ir ją pasirinkti. Leisk, Dieve, man suprasti, kad reikia padėti greta keliaujančiajam. Leisk pažinti sutiktojo veide Tavąjį Veidą. Ir tada kelionė neprailgs. Renkant meilės ženklus iš Dievo malonės. Raminant susitikimo su Dievu ilgesį – Jis arčiau, negu aš įsivaizduoju. Ilgesys spėriau veda į tikslą. Į susitikimą su Dievu. Ir tas susitikimas anksčiau ar vėliau įvyks. Kelionės metu aplanko įvairiausi jausmai. Svarbu nepasimesti jų gausoje. Nepasiklysti. Ir tada, kai liksiu viena su savimi, leisk man patikėti, kad Tu, Dieve, nepalikai manęs ir leisk tęsti kelionę kartu.

Kartais reikia peržvelgti tikslus iš naujo. Įkvėpimus. Pasitikrinti, ar remiuosi Dievo valia. Kreipiuosi į Dievą pagalbos, kad pažinčiau Jo valią. Net tada, kai nesuprantu Dievo tikslų. Nepalik, Dieve, manęs nežinomybėje. Kai kyla klausimų, tegul randu ir atsakymus. Nepalik, Dieve, manęs be atsakymų. Sustiprink mano tikėjimą. Pasėtose pasaulio abejonėse neleisk man suabejoti Tavo meile. Nepalik manęs, Dieve, neviltyje. Ir prie Viešpaties kryžiaus leisk tikėti Tavo galybe, meilės išsipildymu ir viltimi, vedančia į Dangaus karalystę. Nepalik manęs Dangaus prieangyje – neatstumk manęs. Neatstumk suvargusios sielos, nes aš pasirinkau Tave, Dieve. Ir Tu pasirink mane, nes aš išdrįsau ištarti – nepalik manęs, Dieve. Nes neturiu daugiau pas ką eiti.

Virginija Adomonytė