Evangelijos skaitinys – tarsi iš siaubo filmo: Viešpats liepia nusikirsti rankas, kojas, išsidurti akis – ir taip išsigelbėti nuo nuodėmės. Žinoma, nė vienas taip nesielgsime, nesielgė taip nei Jėzaus klausytojai, nei likusios tikinčiųjų kartos.

„Aklojo pagydymas“, skulptūrinė kompozicija Šartro Dievo Motinos katedroje Prancūzijoje. Cmabatreligieux.canalblog.com nuotrauka

Ir Jėzaus mokiniai, ir mes suprantame, kad Viešpats kalbėjo perkeltine prasme, norėdamas savo kalbą padaryti vaizdingesnę. Galime nusiraminti: mūsų kojos ir rankos saugios. Tereikia pagalvoti apie nuodėmės blogumą, ir to užtenka. Ar tikrai užtenka?

Viešpats kalbėjo savo mokiniams, kurie buvo susirūpinę, kad kažkas daro Viešpaties darbus, nors nepriklauso jų būriui. Mokytojas paaiškino, kad nereikia pasisavinti Dievo malonės, kad reikia džiaugtis, jog ji paliečia ir tuos, kurie nėra iš mokinių tarpo.

Užuot bandžius tirti kitų vertumą ar nevertumą, pirmiausia reikia pačiam gyventi Dievo malonėje. Viešpats paragina mokinius kovoti ne su įsivaizduojamais priešais, bet su priešu, slypinčiu savyje.

Stiprus ir grėsmingas Jėzaus raginimas nusikapoti rankas, kojas ir išsidurti akis yra anaiptol ne oratorystės ornamentas, nes šioji paprasčiausiai Jam nerūpėjo, bet rūpestingas troškimas atskleisti nuodėmės realybę.

Taip, nuodėmė tokia baisi, tokia pavojinga, tokia nuodinga, kad amžinojo gyvenimo atžvilgiu yra išties menkesnis nuostolis netekti rankos ar kojos, nei patekti į nuodėmės vergiją, kuri nuveda į pražūtį. Nuodėmė nėra saldi, nuodėmė nėra „nieko tokio“, nuodėmė nėra šaunus nuotykis. Ji yra tikrasis priešas, su kuriuo Viešpats mus kviečia kovoti. Nuodėmė yra jaukas, su kuriuo šėtonas žvejoja sielas.

Kartais pasigirsta skundų, kad šiandienos Bažnyčia per mažai kalba apie pragarą, nuodėmę, velnią. Tas tiesa. Šiuos dalykus būtina žinoti, geros motinos visada perspėja savo vaikus apie tykančius pavojus.

Tačiau nei nuodėmė, nei pragaras nėra Gerosios Naujienos centras. Jis yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris nugalėjo piktąjį. Ir kiekvienas, kuris stengiasi vis labiau mylėti Išganytoją bei vykdyti Jo valią, tas savaime nusigręžia nuo nuodėmės ir piktojo. Bažnyčios ir kiekvieno iš mūsų uždavinys yra skelbti Kristų ir kviesti į naują gyvenimą su Juo. Visa atnaujinti Kristuje ir viską pašventinti Kristumi.

Robertas Urbonavičius