Šie išmintingi keliautojai, nelikę abejingi žvaigždės pasirodymui, leidosi į kelią ir pasiekė Betliejų, kuriame rado Jėzų su motina Marija, nusilenkė ir paaukojo aukso, smilkalų ir miros.

„Akimirkai stabtelėkime ties šia scena, ties tais išminčiais, kurie atpažįsta Dievo buvimą paprastame Kūdikyje: ne kunigaikštyje, kilmingame žmoguje, bet paprastų žmonių vaike, prieš kurį nusilenkia ir pagarbina“, – pakvietė popiežius. Nusilenkia, nes mažose ir nekaltose šio kūdikio, pas kurį juos atvedė žvaigždė, akyse įžvelgė Visatos kūrėjo, kurio paieškoms paskyrė savo gyvenimą, šviesą.

Ši lemiama patirtis jiems yra tiek pat svarbi ir mums: Kūdikyje Jėzuje matome žmogumi tapusį Dievą. Želkime į jį, stebėkimės jo nuolankumu. Kontempliuoti Jėzų, stovėti priešais jį, garbinti jį Eucharistijoje – tai ne laiko švaistymas, bet laiko įprasminimas. Tai gyvenimo krypties atradimas paprastoje ir širdį maitinančioje tyloje.

Taip pat atraskime laiko pažvelgti į vaikus, į mažuosius, kurie taip pat pasakoja mums apie Jėzų savuoju pasitikėjimu, betarpiškumu, nuostaba, sveiku smalsumu, gebėjimu spontaniškai verkti ir juoktis, svajoti. Dievas yra toks: Vaikas, pasitikintis, paprastas, mylintis gyvenimą (žr. Išm 11, 26).

Jei atsistosime priešais Kūdikį Jėzų ir džiaugsimės vaikų draugija, išmoksime nustebti ir vėl leisimės į kelią būdami paprastesni ir geresni, kaip trys išminčiai. Ir taip pat išmoksime naujai ir kūrybingai pažvelgti į pasaulio problemas.

Tad paklauskime savęs: ar per šias dienas sustojome pagarbinti, ar skyrėme laiko Jėzui tyloje, melsdamiesi prie prakartėlės? Ar praleidome laiko su vaikais, kalbėdamiesi ir žaisdami su jais? Ir, galiausiai, ar sugebame pasaulio problemas matyti vaikų akimis? Tegul Marija, Dievo ir mūsų Motina, didina mūsų meilę Kūdikėliui Jėzui ir visiems vaikams, ypač tiems, kurie patiria karų ir neteisybės išbandymus, meldė Pranciškus.

 

(RK / Vatican News)