Nuo pat pradžių Dievas, kuris yra meilė, sukūrė žmogų bendrystei, įrašydamas į jo prigimtį ryšių su kitais žmonėmis poreikį. Žmogaus gyvenime tam tikra prasme atsispindi Švenčiausios Trejybės asmenų tarpusavio ryšiai. Žmogus yra pašauktas gyventi megzdamas draugystės ir meilės ryšius su kitais. „Esame sukurti būti kartu, o ne vieni, – rašo popiežius.  – Ir kaip tik todėl, kaip tik dėl šio giliai žmogaus širdyje įrašyto bendrystės projekto, apleistumo ir vienatvės patirtis mus gąsdina, yra skausminga ir ją suvokiame kaip nežmonišką. Ji dar labiau sustiprėja ligos sukelto pažeidžiamumo, netikrumo ir nesaugumo metu.“

Popiežius savo žinioje mini neseniai išgyventą COVID-19 pandemiją, per kurią daug žmonių buvo siaubingai vieniši, kai kurie mirė visiškoje vienatvėje. Skausmingai slegianti vienatvė – tai ir viena iš karo tragiškų pasekmių. Popiežius pažymi, kad ir taikos sąlygomis, turtingose ir pažangiose šalyse senatvė ir liga dažnai reiškia vienatvę ar net apleistumą. Dėl to, pasak Pranciškaus, visiems yra labai aktualūs Biblijos žodžiai: „Negera žmogui būti vienam“. Šiuos žodžius Dievas ištarė kurdamas pasaulį ir žmogų. Šie žodžiai mums atskleidžia Dievo plano žmonijai prasmę.

„Broliai ir seserys, – rašo Pranciškus, – pirmoji globa, kurios mums reikia ligos atveju, yra atjautos ir švelnumo kupinas artumas. Todėl rūpintis ligoniu pirmiausia reiškia rūpintis jo ryšiais, visais ryšiais: su Dievu, su kitais – šeima, draugais, sveikatos priežiūros darbuotojais, – su kūrinija, su pačiu savimi.“

Krikščionių pareiga, primena popiežius, – žiūrėti gailestingojo Jėzaus žvilgsniu. „Rūpinkimės tais, kurie kenčia ir yra vieniši, apleisti ar atstumti. Tarpusavio meile, kurią Viešpats mums dovanoja maldoje, ypač Eucharistijoje, gydykime vienatvės ir izoliacijos žaizdas. Bendradarbiaudami priešinkimės individualizmui, abejingumui, atstūmimui ir ugdykime švelnumą bei atjautą.“

(jm / Vatican News)