Vienai uoliai žydų bendruomenei buvo paskelbta, kad iškilmingą Didžiojo šeštadienio naktį ateis Mesijas. Pradės savo misiją nuo jų bendruomenės.

Penktadienio popietę visi susibūrė. Moterys ruošė vakarienę, atidžiau nei bet kada laikydamosi tradicijos ir Įstatymo nurodymų, vyrai ilgai repetavo muzikos kūrinius, giesmes ir šokius. Žinojo, kad tą naktį pagaliau ateis Mesijas. Šventė prasidėjo…

Vidurnaktis: laukti liko visai nedaug ir Jį pamatys!

Pirma valanda nakties: Jis jau tuoj tuoj ateis.

Antra valanda: širdys plakė vis stipriau.

Trečia: žmonės ėmė jausti nuovargį.

Ketvirta: kai kurių nuotaika subjuro.

Penkta: visi žiovavo ir snaudė… Jis dar nesirodė…

Pagaliau vidurdienį Mesijas pabeldė į duris! Įžengdamas mandagiai tarė: „Atleiskite man, sutikau raudantį vaikelį ir sustojau jo nuraminti.“

Kol bus raudančių vaikų, Mesijas neateis.

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“