Šv. Faustina Kovalska (1905-1938), vienuolė minima spalio 5 d.

Helena Kovalska yra Jono Pauliaus II, iškėlusio ją į altorių garbę 2000 metais, žemietė. Ji gimė 1905 m. kovo 25 d. Glogoviecų kaime, Tureko apskrityje, Lodzės vaivadijoje. Sunkios ekonominės bei socialinės Pirmojo pasaulinio karo sąlygos, parklupdžiusios daugelį lenkų šeimų, o kartu ir jos šeimą, guvaus proto Helenai neleido baigti daugiau kaip trijų pradinės mokyklos klasių. Kad padėtų šeimai šiaip taip sudurti galą su galu, ji ėmė dirbti tarnaite vienos pasiturinčios šeimos namuose.

Tačiau plaudama indus ir blizgindama ir taip švarias savo šeimininkų namų grindis, ji mąstė apie ką kita. Jos širdyje labai anksti įsiplieskė troškimas gyventi vienuolinį gyvenimą, bet, žinoma, ne tam, kad nebereikėtų sunkiai dirbti, o tam, kad išsamiau ir pilniau galėtų gyventi krikščioniškuoju pašaukimu. Ji iš karto susidūrė su tėvų pasipriešinimu, nes jie, jai įstojus į vienuolyną, būtų praradę taip jiems reikalingą pajamų šaltinį. Tačiau Helenos ryžtas nugalėjo tėvų pasipriešinimą, ir 1924 metais ji pagaliau galėjo prašytis priimama į Palaimintosios gailestingumo Motinos Švč. Mergelės Marijos kongregaciją.

Buvo įprasta, kad kiekviena vienuolystės siekiančioji, ją priimant į vienuolyną, atsineštų ir atitinkamą kraitį, nes vienuolynai buvo neturtingi ir negalėjo naujokių aprūpinti viskuo, ko joms reikėjo.

Tačiau Helenos šeima to neišgalėjo, todėl mergina, kad surinktų bent jau tai, kas būtina, turėjo sunkiai dirbti dar vienerius metus. Tačiau į jos dvasinius turtus, kuriems išsiskleisti būtų prireikę daug daugiau nei vienerių darbo metų, nebuvo žiūrima. Jai – dvidešimt, kai ji priimama į postulantūrą, o paskui (1926 m.) į noviciatą kaip vienuolė konversė, t.y. paskirta tarnauti bendruomenės reikmėms. Helenos vardą pakeitė Marijos Faustinos vardu: tai buvo būdas parodyti ankstesnio gyvenimo atsižadėjimą bei naujo su kitais žmonėmis ir Viešpačiu pradžią.

Po dviejų metų davė laikinuosius, o 1933 metais – ir amžinuosius įžadus. Tai buvo jaudinančios apeigos.

Trylika metų sesuo Faustina darbavosi beveik visuose provincijos namuose, kurių tuo metu buvo dešimt: ji dirbo paprasčiausius darbus virtuvėje, sode ir kaip durininkė. Tai, ko iš jos buvo reikalaujama, ji visada vykdydavo labai pareigingai ir su džiaugsmu, kiekvieną darbą nušviesdama ryškia dvasingumo šviesa su mistikos protrūkiais, apie kuriuos žinojo tik jos dvasios vadovai bei vyresniosios.

1934 metais, paklusdama savo dvasios vadovo paraginimui, ėmė rašyti asmeninį dienoraštį, kurį pavadino Dievo gailestingumas mano sieloje. Šis dienoraštis – tai tarsi nuodugni apreiškimų ir mistinės patirties ataskaita.

Sesuo Faustina yra minima ir kaip pamaldumo gailestingajam Jėzui apaštalė. Ši pamaldumo praktika, jos didelėmis pastangomis įsitvirtinusi Lenkijoje, nuo pirmųjų ketvirtojo dešimtmečio metų plito už jos ribų ir pasklido po visą pasaulį. Per šią praktiką pasaulis susipažino ir su ta seserimi, kuriai ji buvo dvasingumo pagrindas. 1929 m. ir 1933–1936 m. gyveno Vilniuje, kur jos prašymu pagal jos regėjimus nutapytas pirmasis Dievo Gailestingumo paveikslas.

1936 m. spalio 5 d. sesuo Faustina grįžo į Tėvo namus. Ji mirė Lagievnikų vienuolyne netoli Krokuvos, save paaukodama kaip auką Dievo gailestingumui už nusidėjėlių atsivertimą. Palaidota savo kongregacijos vienuolyne. Pradėjus kaupti informaciją jos dorybių herojiškumui patikrinti, jos palaikai buvo perkelti į kongregacijos koplyčią. Ji iš karto tapo pagrindine pamaldumo vieta daugeliui tikinčiųjų, kurie, norėdami įgyti dvasios tvirtybės ir sielos atgaivos, pasikliauja jos užtarimu.

1993 m. balandžio 18 d. ji buvo paskelbta šventąją.

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011