Šv. Jeronimas (~347-420), kunigas, Bažnyčios mokytojas, minimas rugsėjo 30 d.

Jeronimas, ugningo būdo dalmatas, visada pasirengęs išprovokuoti ginčus, gyveno vienu iš neramiausių ir kritiškiausių Bažnyčios istorijos laikotarpiu, po didžiojo krikščionybės triumfo imperatoriaus Konstantino epochoje. Tais laikais nugalėtojų vežime buvo visokių: tikrų krikščionių ir krikščionių iš išskaičiavimo, nuoširdžių intelektualų ir kitų turtingųjų tik su ambicijomis ir neaiškiomis mintimis galvoje. Tad viso to padarinys – po kiek laiko ėmusios plisti visokio plauko erezijos bei nukrypimai nuo doktrinos, įstūmusios į gilią krizę krikščionybę, kuri, atsivertus imperatoriui Konstantinui, manėsi esanti apsaugota nuo bet kokių pavojų.

Laimei, iš vaisingų Bažnyčios įsčių gimė išskirtinių moralinių bei doktrininių įsitikinimų žmonės, ilgainiui sugebėję įžvelgti klaidas ir nukrypimus bei visus vėl pakviesti į tikrąjį tikėjimą. Iš jų išsiskyrė Jeronimas, gimęs 347 metus Stridone, Dalmatijoje.

Pirmuosius žingsnius moksluose jis žengė savo tėvynėje, tačiau savo gilaus ir plataus išsimokslinimo, ypač klasikinio, pagrindus gavo Romoje. Bet sostinėje jis pamėgo ir įprastinį linksmą bei nevaržomą jos gyvenimą. Visų tų malonumų jis sugebėjo atsisakyti tik ėmęs keliauti po imperiją, su nenumaldomu atkaklumu studijuodamas ir aistringai polemizuodamas su visokio plauko eretikais. Ta sumaištis ir pagedimas, su kuriais jis mėgino kovoti tuo savo neramiu klajojimu, jame įžiebė vienatvės, dykumos, mokslų troškimą. Šią svajonę jis pavertė tikrove pasitraukęs į Sirijos dykumą Kolchidėje. Čia nusigabeno ir didelį ryšulį religinių bei pasaulietinių knygų.

Tačiau jį labiausiai sužavėjo klasikos autorių kūriniai. Pernelyg žavėjo, tad jis negalėjo pajusti sąžinės graužaties dėl tų dulkių, kurios buvo nugulusios šventuosius tekstus. Galiausiai jis visgi nutarė juos atsiversti, ir nuo tada jų daugiau nebeužvertė. Jie jam tapo kasdiene duona, jo gyvenimu.

382 metais jis persikėlė į Romą, kur jį pakvietė spręsti teologinių bei Šventojo Rašto klausimų. Jo pasirengimas buvo nepaprastas. Niekas neatsilaikydavo prieš jo argumentų laviną. Tad popiežius Damazas jį paskyrė savo ypatinguoju sekretoriumi. Greitai apie Jeronimą susibūrė gerbėjų būrelis. Su jais jis įkūrė dvasingumo bei askezės grupę, tačiau jo mokinių, nors ir be galo ištikimų, buvo nedaug. O priešų, kuriuos įgijo per greitai suirztantį būdą, kandų liežuvį bei aitrią ironiją, kuria smerkdavo ydas ir demaskuodavo veidmainystę, jis turėjo apsčiai. Mirus popiežiui Damazui, kai kas jį pasiūlė į šio įpėdinius, tačiau būrys priešiškai nusiteikusiųjų, apkaltindami Jeronimą daugeliu dalykų, pasipriešino jo kandidatūrai.

Nė kiek neįbaugintas narsusis dalmatas nuo kaltinimų apsigynė vien atsikirsdamas. Tačiau vienu metu atmosfera sostinėje jam tapo nebepakeliama. Taigi nusprendė viską mesti ir su keliais ištikimaisiais, tarp kurių buvo ir motinos Marsela bei Paula su dukterimis Blesila ir Euztochija, pasitraukti į vieną grotą netoli Betliejaus. Kas manė, kad vienatvė numalšins Jeronimo aistrą sarkazmui ir polemikai, labai klydo. Jų teko patirti ir tokiems nepriekaištingiems Bažnyčios atstovams kaip šv. Ambraziejus, šv. Bazilijus ir pats šv. Augustinas, nepelnytai paragavusiems kandaus jo žodžio. Dar labiau tai patyrė kai kurie seni jo bičiuliai bei mokslo draugai, tokie kaip Rufinas bei Jonas Jeruzalietis, ant kurių užgriuvo lavina užgaulių Jeronimo žodžių todėl, kad jie atkakliai laikėsi visai ne ortodoksiškų Origeno pažiūrų. Tačiau Jeronimas (jis kartu buvo ir šventasis) vėliau tuos savo perdėto uolumo protrūkius išpirkdavo be galo griežta atgaila bei askeze. Galiausiai Betliejuje nugalėjo jo aistra Šventojo Rašto studijoms, kurios leido įgyvendinti vieną monumentalų darbą: į lotynų kalbą jis iš hebrajiško teksto, o ne iš graikų kalbos išvertė pirmiausia Senąjį, o paskui ir Naująjį Testamentą bei pateikė tekstų prasmės komentarus, ištaisė ankstesnių vertimų klaidas.

Visas šis darbas buvo bendrai pavadintas Vulgata ir, nepaisant kai kurių sulauktų prieštaravimų, tapo oficialia krikščionių Biblija. Griežtasis asketas ir narsusis polemikas, niekada nesiliovęs atgailauti už savo kaltes, kurių dydį ir sunkumą visada nesunkiai pripažindavo, savo gyvenimo dienas baigė 420 metais Betliejuje. Jam buvo maždaug septyniasdešimt treji. Už savo gausius ir apie erudiciją bylojančius darbus jis pelnė neabejotinai reikšmingą vietą Vakarų Bažnyčios tėvų tarpe.

 

 

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011