Šv. Vaclovas (apie 907–935), kankinys

Šv. Vaclovas dar labai jaunas 924 m. tapo Bohemijos kunigaikščiu. Šiurkščioje dvaro aplinkoje jis gyveno atgailos gyvenimą, apšviestą didelės meilės „mūsų šventajai motinai Bažnyčiai“. Jo meilė vargšams buvo beribė, bet ypač rūpinosi savo tautos, tuomet dar daugiausia pagoniškos, atsivertimu. To siekdamas jis labiau tikėjosi paramos iš Germanijos Bažnyčių, ypač iš Ratisbonos Bažnyčios, o ne iš misionierių slavų, šventųjų Kirilo ir Metodijaus atneštos Evangelijos paveldėtojų. Tačiau šis pasirinkimas turėjo politinių pasekmių, dėl kurių Vaclovo brolis Boleslovas būsimojo šventojo siekiams pasipriešino ir jį nužudė. Tokio kilnaus jaunojo kunigaikščio mirtis pribloškė liaudį, ir netrukus susiformavo šventojo kultas prie jo kapo Prahos katedroje.

 

 

 

 

Šv. Laurynas Ruisas ir jo draugai (XVII a.), kankiniai

Pasėję krikščionių tikėjimą Filipinuose, Formozoje (Formose) ir Japonijos salose, šv. Laurynas Ruizas iš Manilos, pirmasis Filipinų kankinys, ir penkiolika vyrų bei moterų buvo nukankinti dėl jų meilės Kristui Nagasakyje, vykdant valdovo Togugavos Jemitsu dekretą, skirtingomis 1633 ir1637 metų dienomis, bet yra prisimenami vienu pagerbimu. Laurynas Ruizas gimė apie 1600 m. Manilos pakraštyje, vadinamame Binondo, jo tėvas buvo kinas, o mama tagalietė. Jis mokėsi dominikonų mokykloje ir tapo jų parapijos registrų raštininku. 1636 m. jis buvo apkaltintas, esąs susijęs su žmogžudyste. Tikėdamas jo nekaltumu, Lauryno vyresnysis dominikonas įtraukė jį į grupę misionierių, kurie išvyko padėti persekiojamiems Japonijos krikščionims. Tačiau netrukus jie buvo suimti Okinavos saloje. Metus praleido kalėjime ir buvo žiauriai kankinami. Pervežti į Nagasakį jie buvo nukankinti. Laurynas buvo žemyn galva pakabintas ant medžio ir dvi dienas merdėjo. 1987 m. Jonas Paulius II kankinius paskelbė šventaisiais.

 

 

Gyvoji Duona