Ko labiausiai reikia mūsų laikams? Tikriausiai ne vienas žmogus savęs šito klausia dabartiniame cinizmo ir nevilties persunktame kontekste. Receptų siūloma įvairių: gal daugiau saugumo, ekonominės gerovės, individo laisvės? Popiežius Pranciškus primena: visais laikais pasaulį pozityviai keitė vienintelė jėga – asmeninis šventumas.

Anksčiau publikuotas dokumentas, apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. Tekstas nėra analitinis traktatas apie šventumą. „Mano kuklus tikslas – įžangoje rašo popiežius, – yra dar kartą priminti pašaukimą į šventumą įtraukiant tai į dabartinį kontekstą, paženklintą savų pavojų, iššūkių bei progų.“

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai. Dokumentas lietuviškai pirmą kartą publikuotas 2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5.

*  *  *  *  *

Šventumas yra gražiausias Bažnyčios veidas. Bet ir už Katalikų Bažnyčios sienų bei labai skirtingose aplinkose Dvasia „duoda savo buvimo ženklų, padedančių patiems Kristaus mokiniams“. Kita vertus, šventasis Jonas Paulius II priminė, jog „Kristaus liudijimas ligi kraujo išliejimo tapo bendru katalikų, ortodoksų, anglikonų ir protestantų paveldu“. Jaudinančiame ekumeniniame minėjime Koliziejuje per 2000-ųjų metų jubiliejų jis pareiškė, jog kankiniai yra „paveldas, kalbantis garsiau nei susiskaldymo veiksniai“.

Viešpats kviečia

Visa tai yra svarbu. Vis dėlto šiuo paraginimu pirmiausia norėčiau priminti Viešpaties kiekvienam iš mūsų skirtą pašaukimą į šventumą, pašaukimą, skirtą ir tau: „Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (Kun 11, 44; 1 Pt 1, 16). Vatikano II Susirinkimas tai aiškiai pabrėžė: „Aprūpinti tokiomis ir taip gausiomis išganymo priemonėmis, visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų padėtis ir luomas, Viešpaties pašaukiami, kiekvienas savo keliu, siekti tobulybės to šventumo, kuriuo tobulas yra Tėvas“.

„Kiekvienas savo keliu“, – sako Susirinkimas. Todėl neturime prarasti drąsos regėdami, regis, nepasiekiamus šventumo pavyzdžius.

Svarbu tai, kad kiekvienas tikintysis įžvelgtų savo kelią ir išgautų iš savęs geriausia, ką Viešpats asmeniškai į jį įdėjo, ir nešvaistytų jėgų mėgindamas pamėgdžioti tai, kas buvo sumanyta ne jam.

„Kiekvienas savo keliu“, – sako Susirinkimas. Todėl neturime prarasti drąsos regėdami, regis, nepasiekiamus šventumo pavyzdžius. Tai liudijimai, kurie padeda skatinti bei motyvuoti, bet nėra skirti kopijuoti, nes kopijavimas gali atitolinti nuo Viešpaties mums numatyto vienintelio ir savito kelio. Svarbu tai, kad kiekvienas tikintysis įžvelgtų savo kelią ir išgautų iš savęs geriausia, ką Viešpats asmeniškai į jį įdėjo (plg. 1 Kor 12, 7), ir nešvaistytų jėgų mėgindamas pamėgdžioti tai, kas buvo sumanyta ne jam.

Visi esame pašaukti liudyti, tačiau yra daug egzistencinių liudijimo formų. Iš tiesų, rašydamas savo „Dvasinę giesmę“, didysis mistikas šventasis Kryžiaus Jonas net vengė nusistovėjusių visuotinių taisyklių aiškindamas, kad jo eilutės parašytos taip, jog kiekvienas jomis pasinaudotų „savaip“. Juk dieviškasis gyvenimas vieniems perteikiamas vienaip, kitiems – kitaip.

Norėčiau pabrėžti, kad tarp įvairių formų ir „moteriškasis genijus“ reiškiasi moteriškais šventumo stiliais, būtinais Dievo šventumui šiame pasaulyje atspindėti. Būtent ir tomis epochomis, kai moterys dažniausiai būdavo nustumtos į pakraštį, Šventoji Dvasia pabudindavo šventųjų, kurių žavesys duodavo pradžią naujai dvasinei dinamikai ir svarbioms reformoms Bažnyčioje. Galima paminėti šventąją Hildegardą Bingietę, šventąją Brigitą, šventąją Kotryną Sienietę, šventąją Teresę Avilietę ar šventąją Teresę Lizjietę. Tačiau čia ypač norėčiau paminėti ir gausybę nežinomų ar užmirštų moterų, iš kurių kiekviena savo liudijimo galia savaip palaikė ir perkeitė šeimas bei bendruomenes.

Epochomis, kai moterys dažniausiai būdavo nustumtos į pakraštį, Šventoji Dvasia pabudindavo šventųjų, kurių žavesys duodavo pradžią naujai dvasinei dinamikai ir svarbioms reformoms Bažnyčioje. 

Tai turėtų kiekvieną uždegti bei padrąsinti atiduoti save visą siekiant prilygti vienatiniam ir nepakartojamam planui, kurio Dievas nuo amžių panoro jam arba jai: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau“ (Jer 1, 5).

Ir tau norint būti šventam nebūtina būti vyskupu, kunigu, vienuoliu ar vienuole. Dažnai jaučiame pagundą manyti, kad šventumas rezervuotas tiems, kurie turi galimybę laikytis atokiai nuo kasdienių užsiėmimų, kad daug laiko galėtų skirti maldai. Taip nėra. Visi esame pašaukti būti šventi gyvendami meile ir kiekvienas kasdieniais užsiėmimais liudydami visur, kur esame.

Esi Dievui pašvęstasis ar pašvęstoji? Būk šventas ar šventa džiugiai gyvendamas savęs atidavimu. Esate susituokę? Būkite šventi mylėdami ir rūpindamiesi savo vyru ar žmona taip, kaip Kristus myli Bažnyčią. Esi darbuotojas? Būk šventas sąžiningai ir kompetentingai atlikdamas savo darbą brolių labui. Esi tėvas ar motina, senelis ar senelė? Būkite šventi kantriai mokydami vaikus sekti Jėzumi. Turi valdžią? Būk šventas siekdamas bendrojo gėrio ir išsižadėdamas asmeninių interesų.

Kai jauti pagundą pasiduoti savo silpnybėms, pakelk akis į Nukryžiuotąjį ir tark: „Viešpatie, esu vargšas žmogus, bet gali padaryti stebuklą ir paversti mane geresniu.“

Leisk Krikšto malonei šventumo kelyje duoti vaisių. Viską atverk Dievui ir vis iš naujo rinkis Dievą. Neprarask drąsos, nes turi Šventosios Dvasios jėgos, kad tai būtų įmanoma. Juk šventumas tavo gyvenime iš esmės yra Šventosios Dvasios vaisius (plg. Gal 5, 22–23). Kai jauti pagundą pasiduoti savo silpnybėms, pakelk akis į Nukryžiuotąjį ir tark: „Viešpatie, esu vargšas žmogus, bet gali padaryti stebuklą ir paversti mane geresniu.“ Bažnyčioje, šventoje ir sudarytoje iš nusidėjėlių, surasi viską, ko reikia, kad augtum šventumu. „Lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais“ (Iz 61, 10), Viešpats apipylė Bažnyčią gausiomis dovanomis – Dievo žodžiu, sakramentais, šventovėmis, bendruomeniniu gyvenimu, šventųjų liudijimais ir įvairialypiu grožiu, kylančiu iš Viešpaties meilės.

Šventumas, į kurį Viešpats tave pašaukė, auga nedideliais veiksmais. Pavyzdžiui: moteris eina į turgų apsipirkti, susitinka kaimynę, jos įsikalba ir prasideda apkalbos. Tačiau ta moteris sau viduje pasako: „Ne, apie nieką blogai nekalbėsiu.“ Šitai yra žingsnis šventumo link. Paskui namie jos vaikas norėtų pasidalyti su ja savo viltimis bei svajonėmis ir ji, nors ir pavargusi, atsisėda prie jo ir kantriai bei meiliai klausosi. Štai ir dar vienas šventinantis aukojimasis. Vėliau ji išgyvena baimės akimirką, tačiau prisimena Mergelės Marijos meilę, paima savo rožinį ir kupina tikėjimo meldžiasi. Tai dar vienas šventumo kelias. Dar vėliau išeina į gatvę, sutinka vargšą ir sustoja su juo meiliai pasikalbėti. Ir šitai yra žingsnis priekin.

Kartais gyvenimas kelia didesnių iššūkių. Per juos Viešpats mus kviečia iš naujo atsiversti, kad jo malonė geriau reikštųsi mūsų gyvenime ir mes „taptume jo šventumo dalininkais“ (Žyd 12, 10).

 „Kiekvienos dienos siūlomas progas išnaudoju paprastiems veiksmams nepaprastu būdu atlikti“.

Kitais kartais tuo siekiama tik to, kad tobuliau darytume tai, ką jau darome: „Kai kuriais įkvėpimais skatinama tik ypatingai ištobulinti įprastines krikščioniškojo gyvenimo pastangas“.

Kai kalėjo, kardinolas Francesco Saverio Nguyên Van Thuânas atsisakė eikvoti save išlaisvinimo laukimu. Vietoj to apsisprendė: „gyvenu šia akimirka, pripildydamas ją meilės“; o būdas, kaip konkrečiai tai įgyvendinti, buvo toks: „kiekvienos dienos siūlomas progas išnaudoju paprastiems veiksmams nepaprastu būdu atlikti“.

 

Bernardinai.lt