Vyrui patiko diskutuoti su klebonu dėl religijos, nors save jis vadino įsitikinusiu ateistu.

Jų ginčai buvo aršūs ir ilgi.

Vieną vakarą po pašnekesio gerasis klebonas palydėjo savo netikintį draugą prie automobilio ir atsisveikino.

Prieš užvesdamas variklį žmogus netikėtai persižegnojo.

Kunigas atidarė dureles ir paklausė:

-Kas gi čia dabar? Nieko kita neveiki, tik skelbi ateizmą, o dabar ėmei ir persižegnojai?

-Ką sau manai! – gynėsi vyras. – Aš darau štai taip…

Jis pridėjo ranką prie kaktos ir tarė: „Nieko nepamiršau“, paskui palietė krūtinę: „Gerai pavalgiau“, tuomet palietė kairį petį ir pasakė: „Turiu piniginę“, paskui dešinį petį: „Ir vairuotojo pažymėjimą…“ Tada ramiai sudėjo rankas ir tarė: „Galiu važiuoti!“

 

 

 

Juokinga? O kokios mintys ar žodžiai lydi tuos prietarus, kurių laikosi futbolininkai prieš rungtynes ar studentai prieš egzaminus?

Kryžiaus ženklas yra didingiausias ir švenčiausias krikščionybės simbolis, tai gestas, kuriuo liudijame beribę Dievo meilę žmonijai.

Tačiau jis yra labiausiai išduodamas.

 

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016