Gera žinoti, kad manęs neapleidžia Dievo žvilgsnis. Neapleidžia nė vieno iš mūsų. Nė akimirkos. Aš saugi Dievo akivaizdoje. O gal kartais norėčiau nuo Dievo pasislėpti. O gal turėčiau paklausti, ką darau ne taip, kad noriu slėptis. Niekas nenori būti stebimas visą laiką, tačiau Dievo žvilgsnis atspindi Jo meilę mums. Išmokti jaukiai jaustis lydimai Dievo žvilgsnio. Lydima Dievo žvilgsnio galiu džiaugtis. Aš didžiuojuosi, kad Dievas pažvelgė į mane. Kad pasitinka ir palydi, kad laukia, kol atkreipsiu į Jį dėmesį. Norėti visada būti Dievo akivaizdoje, tai reiškia gyventi teisiojo gyvenimą.

Dievas pasitinka ateinančią į gyvenimą ir lydi, kol pas Jį sugrįšiu. Sugrįšiu išpildžiusi Dievo valią. Jo plane aš esu pačioje tinkamiausioje vietoje, geriausioje dalyje, kuri kada nors galėjo man nutikti. Mes visi turėtume norėti tokio palydovo. Dievo žvilgsnis neleidžia paklysti. Dievo žvilgsnis prasiskverbia į mano slėpinius, kuriuos bijau pati įvardinti. Vis trūksta drąsos pažvelgti į slapčiausiais sielos kerteles ir pasitikti Dievo žvilgsnį. Aš vis nepasiruošusi pasitikti Dievą. Turiu nuspręsti, su kuo einu. Vienatvėje besiblaškydama pamirštu savo sielą. Bet Dievas niekada manęs nepamiršta – Jis girdi mano širdies dūžius ir kvėpavimą, kuriuos aš girdžiu Jo dėka.

Kartais pažvelgiu į save iš šalies, bet taip ir nesugebu permatyti savęs. Slepiuosi, teisinuosi, bėgu nuo savo vidinio žvilgsnio, užmiršdama Dievo žvilgsnį. Užmiršdama Dievą. Aš apsupu savo beprasmiškais darbais, žodžiais, besiblaškančiomis mintimis – kad tik nereikėtų susitikti su Dievu. Kodėl? Aš nepažįstu Dievo meilės, todėl Jo vengiu. Lyg man būtų maža įrodymų – Viešpaties kryžiaus ir Jo prisikėlimo. Bet prie Viešpaties kryžiaus ir prisikėlimo nėra abejonės. Kai Viešpats žvelgia į mane nuo kryžiaus, man nėra ko bijoti. Viešpaties auka mano gyvenimas tampa vertingas ir palaimintas. Nešuosi Dievo žvilgsnį nuo kryžiaus papėdės, esu to žvilgsnio lydima nešdama savo gyvenimo naštą. Kiekvienai naštai reikia Dievo pagalbos. Su Dievu kiekviena našta pakeliama. Eiti su Dievu – vykdyti Dievo valią. Vykdyti Dievo valią – nebijoti sutikti Viešpaties žvilgsnio.

Išbandau daug kelių, bet Dievo kelias – vienas. Jeigu nebėgu nuo Dievo žvilgsnio, tą kelią surasiu. Ieškau Dievo – randu Jo kelią, Jo žvilgsnį. Dievo žvilgsnis pasakoja apie daug ką – apie pagarbą mano pasirinkimui, apie auką iš meilės žmogui, apie Dievo skausmą neteisingai man pasirinkus. Dievo žvilgsnis daug sako apie Dievo ilgesį man, apie Jo dovanas, apie begalinį Jo norą būti šalia visada, ypač skausmo valandą. Dievo žvilgsnis kviečia sugrįžti, kai Jo nepaisau, kai sakau, kad Jis man nebereikalingas. Nebereikalingas Dievas. Ar galima Jam suteikti didesnį skausmą. Nebereikalingas Viešpaties kryžius. O vis dėlto gal reikalingas prisikėlimas. O prisikėlimo be kryžiaus nėra. Bijau nutraukti savo gyvybės giją, siejančią mane su Dievu.

Dievo žvilgsnis pasakoja apie mano sielos būklę, apie prasmingą buvimą su Juo. Jis sako, kad brangina kiekvieną akimirką su manimi. Dievas kuria bendrystę su manimi. Dievas permato mano gyvenimo slėpinius, kad saugotų ir nukreiptų mano žvilgsnį link Jo. Ką Dievui sako mano žvilgsnis? Mano žvilgsnis taip pat kupinas ilgesio. Nesuprantamo, nepaaiškinamo ilgesio, ilgesio aukštesnių siekių, nepažinaus pasaulio ir tobulos dieviškos meilės. Mano žvilgsnis kalba apie ilgesį, kai išsiskiriame. Vis laukiu, kad Dievo ir mano žvilgsnis susitiktų, kad žiūrėtume viena kryptimi. Mano žvilgsnis sako, kad be Dievo esu aklavietėje, nerasdama kelio iš vienišos širdies. Dievas vadina mane savo draugu, o aš vis tebetyliu. Šį kartą tyla yra nieko nesakanti, be vilties. Bet toje tyloje mane tebelydi Dievo žvilgsnis. Mano žvilgsnis baugštus, jis neieško atsakymų, jis klaidžioja ne norėdamas rasti, sutikti ar pasveikinti – jis atsisveikina. Toks vaizdas piešiamas, kai mano žvilgsnis nežvelgia Dievo kryptimi. Kai pametu Dievą iš savo akiračio, bet žinau, kad širdies gilumoje ieškau Dievo užuominos, ieškau sutikti Dievo žvilgsnį pasisveikinti. Mano žvilgsnis sako – kaip ilgai ieškojau savo namų. Kaip gera, kad manęs laukia sugrįžtančios.

Dievo žvilgsnis yra ir perspėjantis. Padarius nuodėmę jaučiuosi nejaukiai. Prabyla sąžinė. Kada ji tampa jautresnė – žinau, kad Dievas į mane pažvelgė. Nusikaltusi bandau vengti Dievo žvilgsnio – nusisuku nuo Jo įsakymų, bėgu nuo Jo tiesų. Bandau save apgauti, išteisinti, ieškau aplinkkelių. Ignoruoju savo sąžinę. Bet Dievo žvilgsnis apšviečia visas mano sielos kerteles ir aš jaučiuosi Jo pagauta. Būti pagautai – malonė, Dievas mane perspėja per nesėkmes, ligas, o aš ilgai nesuprantu, kas atsitiko. O Dievas tiesiog rado taisytinų poelgių ir pažvelgė į mane su išskirtine meile. Išskirtinė meilė – tai Dievo žvilgsnis, suteikiantis galimybę sugrįžti, suteikiantis galimybę pasitaisyti. Kai stoviu kryžkelėje, kai abejoju kokiais nors sprendimais, Dievas atsiunčia mintį, idėją, kurios turi išganingos reikšmės mano sielai. Ir skaudus nutikimas gali būti postūmis pažvelgti į savo gyvenimą naujai, Dievo žvilgsniu. Amžinybės žvilgsniu.

Kaip aš jaučiuosi pasitikdama Dievo žvilgsnį. Jaučiu sumišimą, jaučiu pagarbią baimę, Jo rūpestį, globą. Dievo žvilgsnis mane panardina į visai kitokią, nepažinią erdvę – jaučiuosi meilės erdvėje. Jaučiuosi Dievo karalystės prieangyje. Jaučiuosi saugi, nes Dievas man rodo kryptį. Jaučiuosi pagerbta, nes Dievas skyrė dėmesį man, pasirūpino, kad mano gyvenimui nieko netrūktų. Tiek nedaug ir kartu daug reikia, kad nieko netrūktų – Dievo žvilgsnio. Jaučiuosi pakviesta į Dievo šventę, kur esame išrinktieji. Visi išrinktieji, tik kai kada nusisukame, bandydami kurti. Kurti iš nieko, užmiršdami, kad iš nieko gali sukurti tik Dievas. Nusisukusi nuo Dievo žvilgsnio, nusisuku ir nuo prasmingo gyvenimo, ignoruoju Dievo pažadus ir užsimerkiu, kad kartais nesutikčiau Dievo žvilgsnio. O susidurdama su Dievo žvilgsniu, nevengdama Jo, aš atiduodu Dievui savo gyvenimą. Atiduodu, nes pasitikiu Jo meile man.

 

VIRGINIJA ADOMONYTĖ