Kraunasi...

Pasakojimas sielai. Mažasis burtininkas.

Mažasis burtininkas visada būdavo gerai nusiteikęs ir džiugus. Tačiau paskutiniu metu jį netikėtai užplūsdavo liūdesio bangos ir niūrios tarsi švininiai debesys mintys.

Obuoliai sunoko, jis mąstė, bet aš neturiu nieko, su kuo galėčiau pasidalyti puikiu raudonu obuoliu. Miške pridygo grybų, bet neturiu su kuo eiti jų rinkti ir drauge pasigaminti gardžią grybų picą. Ir dūsavo, mintydamas, kaip būtų nuostabu turėti draugą.

Vieną dieną pro šalį ėjo berniukas. Mažasis burtininkas mikliai išbėgo iš savo namelio, suręsto miške, ir paklausė:

-Ar nori būti mano draugas?

-Aš jau turiu draugą, jis vardu Marijus, – atsakė vaikas ir nužingsniavo tolyn.

Tada mažasis burtininkas nuėjo pas kiškutį ir jo paklausė:

-Ar nori būti mano draugas?

Tačiau kiškutis tik papurtė galvą ir savo ilgomis ausimis parodė ženklą „ne“. Tokio pat atsakymo sulaukė ir iš stirnos, šerno ir girininko.

„Juo blogiau jums“,- pamanė mažasis burtininkas. „Aš galiu pasidaryti sau draugą vienu stebuklingos lazdelės mostu.“

Užsilipo ant didelio akmens, apsigaubė tamsiai mėlyna mantija, nusagstyta aukso žvaigždėmis, pakėlė lazdelę ir ištarė burtažodį. Po to užsimerkė, nes norėjo suteikti sau staigmeną, o kai atmerkė akis, šalia išvydo ramiai tupinčią mažytę pelėdą.

-Abrakada… kad tave kur! – nustebęs sušuko mažasis burtininkas. – Aš įsivaizdavau šiek diek didesnį draugą.

-Draugo nepasigaminsi stebuklingos lazdelės mostu,- pareiškė pelėda, mirksėdama didelėmis, apvaliomis akimis. – Draugą reikia laimėti, būti jo vertam. Ir visai nesvarbu, ar jis didelis, ar mažas!

Tuomet mažasis burtininkas ėmė siekti mažosios pelėdos draugystės. Jie kartu dainuodavo, žaisdavo mįslių žaidimus, o kai eidavo pasivaikščioti, mažasis burtininkas nešdavo pelėdą sau ant rankos. Taip vieną dieną jie pastebėjo, kad iš tiesų susibičiuliavo ir tai buvo nuostabu.

Tačiau sykį bevaikštinėdami jie atkako į auksaspalvę bukmedžių giraitę.

-Pažvelk, – ūktelėjo pelėda ir parodė juodą kiaurymę vieno medžio kamiene.

-Štai čia aš noriu įsikurti!

-Bet,- ėmė prieštarauti mažasis burtininkas,- tu negali manęs apleisti. Juk esi mano draugė.

-Taip,- atsakė pelėda, jau spėjusi įsmukti į drevę,- bet aš esu pelėda, o pelėdos turi gyventi medžiuose. Visuomet taip buvo! Labai prašau, leisk man! Aš būsiu laiminga. O kas iš tiesų myli draugą, tas turi padėti jam tapti laimingam.

-Kas iš tiesų myli draugą, turi padėti jam tapti laimingam,- iš lėto pakartojo mažasis burtininkas. Ir jie amžinai liko draugais.

 

Draugo nepasigaminsi stebuklingos lazdelės mostu. Draugą reikia laimėti, būti jo vertam.

Ir visai nesvarbu, ar jis didelis, ar mažas!

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-10-21


© 2022 www.zarasuparapija.lt