Kraunasi...

Palaiminimai. Atvėręs lūpas Jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra Dangaus karalystė.“

„Atvėręs lūpas Jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra Dangaus karalystė.“ (Mato 5,2-3)

 

Šie žodžiai susirinkusios minios ausyse skambėjo kaip kažkas keista ir nauja. Toks mokymas prieštaravo viskam, ką žmonės kada nors buvo girdėję iš kunigų ir rabinų. Iš Jėzaus jie neišgirdo nieko, kas galėtų patenkinti jų išdidumą ar ambicingas širdis. Tačiau šis naujasis Mokytojas turėjo galią. Jis sugebėjo prikaustyti jų dėmesį. Malonus dieviškosios meilės kvapas sklido iš Jo lūpų kaip gėlės aromatas. Jo žodžiai buvo „tartum lietus jaunam atolui, lyg laistantys žemę lietaus gūsiai“ (Psalmė 72, 6). Visi jautė, kad čia yra Tas, kuris skaito sielos paslaptis, tačiau artinasi prie jų su švelnia užuojauta. Jų širdys atsivėrė Jam, o besiklausant Šventoji Dvasia atskleidė prasmę pamokoms, kuri skirta visų laikų žmonėms.

Kristaus laikais religiniai tautos vadai manė, kad yra dvasiškai turtingi. Fariziejaus malda: „Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės“ (Luko 18, 11) išreiškė ne tik luomo, bet ir beveik visos tautos jausmus. Tačiau susirinkusioje prie Jėzaus minioje buvo ir tokių, kurie jautė dvasios skurdą. Kai žvejų tinklai stebuklingai prisipildė žuvies, atsiskleidė dieviškoji Kristaus galia, Petras puolė prie Išgelbėtojo kojų sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis.“ (Luko 5, 8) Susirinkusioje prie kalno minioje buvo širdžių, kurios Jo tyrumo Artume jutėsi „skurdžios, apgailėtinos, beturtės, aklos ir plikos“ (plg. Apreiškimo 3, 17), todėl jos troško „išganingosios Dievo malonės.“ (žr. Titui 2, 11) Tokių žmonių širdyse Kristaus žodžiai įžiebė viltį, žmonės jautė, kad juos laimina Dievas.

Jėzus pasiūlė palaiminimų taurę ir tiems, kurie manė esą „turtingi ir pralobę“, kurie „nieko nebestokojo“ (žr. Apreiškimo 3, 17), tačiau jie su panieka nusisuko nuo maloningosios dovanos. Tas, kuris mano, kad yra geras, sveikas, kurį patenkina jo būsena, tas nesiekia tapti Kristaus malonės ir teisumo dalininku. Išdidžiam nieko nereikia, todėl žmogus uždaro savo širdį Kristui ir netenka Jo be saiko teikiamo palaiminimo. Tokioje širdyje nelieka vietos Kristui. Tie, kurie mano esą garbingi ar turtingi savo pačių akyse, neprašo tikėdami ir negauna Dievo palaiminimo. Jie mano, kad viską turi, todėl lieka tuščiomis. Tik tie, kurie supranta, kad negali patys išsigelbėti ir daryti teisių darbų, įvertina pagalbą, vargdienio dvasią ir juos laimina.

Prieš atleisdamas Kristus skatina žmogų atgailauti, o Šventoji Dvasia parodo nuodėmes. Tie, kurių širdis sujaudino baranti Dievo Dvasia, mato, kad jie neturi nieko gero. Jie pajunta, kad visa, ką iki šiol darė, suteršta nuodėmės ir savanaudiškumo. Kaip vargšas muitininkas jie stovi atokiau, nedrįsdami pakelti akių į dangų ir maldauja: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Luko 18, 13) Tokie yra laiminimai. Atgailaujančiam nusidėjėliui atleidžiama, nes Kristus yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ (Jono 1, 29) Dievas žada: „Esate paraudę nuo nuodėmių, bet Aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna… Duosiu jums naują širdį… Duosiu jums Savo Dvasią.“ (žr. Izaijo 1, 18; Ezechielio 36, 26-27)

Apie turinčius vargdienio dvasią Kristus sako: „Jų yra Dangaus karalystė“. Ši karalystė, kaip tikėjosi Kristaus klausytojai, nėra laikinos, žemiškos valdos. Kristus atvėrė klausytojams Savo meilės, gailestingumo ir teisumo karalystę. Tai, kad mumyse viešpatauja Mesijas, nusako mūsų panašumas į Žmogaus Sūnų. Jo valdiniai turi vargdienio dvasią, yra nuolankūs, juos persekioja dėl teisumo. Ir jiems skirta Dangaus karalystė. Nors ši Karalystė dar galutinai neįtvirtinta, bet darbas jau pradėtas, jie taps „tinkami paveldėti šventųjų dalį šviesoje.“ (Kolosiečiams 1, 12)

Visi, kurie pajaučia didelį savo dvasios skurdą, supranta, kad neturi nieko gero savyje, gali įgyti stiprybę ir teisumą, tik pažvelgę į Jėzų. Jis sako: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti“ (Mato 11, 28). Jis kviečia mus pakeisti skurdą Jo malonės turtais. Nors mes nesame verti Dievo meilės, bet Kristus laiduoja už mus, o Jis yra vertas meilės ir gali išgelbėti visus, kurie ateis pas Jį. Nesvarbu, kokia jūsų praeitis ir slegianti dabartis, jei ateisite pas Jėzų tokie, kokie esate: silpni, bejėgiai ir nusivylę,- užjaučiantis Išgelbėtojas pasitiks jus, apglėbs meilingomis rankomis ir apvilks Savo teisumo drabužiu. Jis papuoš jus baltu Savo drabužiu, atves pas Tėvą ir prašys Dievą už jus: „Aš užėmiau šio nusidėjėlio vietą. Nežiūrėk į šį paklydusį vaiką, žiūrėk į Mane“. Jei šėtonas atkakliai reikalauja mūsų sielų tam, kad apkaltintų mus nuodėme, ir pretenduoja į mus kaip į savo grobį, tai Kristaus kraujas yra galingesnis.

 

„Tik per Viešpatį rasime pergalę ir jėgą… Tik per Viešpatį visi Izraelio palikuonys ras teisumą ir šlovę.“ (Izaijo 45, 24-25)

 

 

Elena Vait

Iš knygos „Kristaus kalno pamokslas“

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-10-18


© 2022 www.zarasuparapija.lt