Sausio 13-oji kasmet mus suburia tyliai, bet giliai. Tai diena, kai sustojame ne švęsti, bet prisiminti. Prisiminti tuos, kurie prieš daugiau nei tris dešimtmečius stovėjo beginkliai prieš tankus, nešini ne ginklais, o tikėjimu, drąsa ir meile Tėvynei.

Tai diena, kai Lietuvos istorijoje atsivėrė ne tik skausmo, bet ir didžiulės dvasinės stiprybės puslapis.

Laisvė, kuria šiandien gyvename, nebuvo savaime suprantama. Ji buvo apginta žmonių, kurie rizikavo savo gyvybe, kad galėtume laisvai kalbėti, melstis, rinktis ir tikėti. Jie stovėjo nakties tamsoje, bet jų širdyse degė šviesa. Ši šviesa iki šiol gyva žvakėse languose, mūsų maldose ir atmintyje.

Mielieji, melskimės šią dieną už žuvusius Laisvės gynėjus, už sužeistuosius, už jų šeimas. Melskimės ir už Lietuvą, kad ji liktų laisva ne tik politiškai, bet ir dvasiškai.

Kad mūsų širdyse gyventų tiesa, pagarba, gailestingumas ir atsakomybė vieni už kitus.

Tegul Sausio 13-osios atmintis stiprina mus kasdienybėje, moko nebijoti ginti tiesos, netylėti matant neteisybę ir branginti tai, kas buvo iškovota didžiule kaina.

Tegul žvakės šviesa šią dieną primena, kad net ir maža šviesa gali nugalėti didelę tamsą.

Kun. dek. Vydas Juškėnas