Vėlinių  dieną  pasaulio katalikai meldžiasi  už  savo brangius mirusius gimines, į amžinybę  iškeliavusius dvasiškai artimus žmones ir už tuos, kurių jau niekas nebeprisimena  žemėje,  bet  kurių  vardai įrašyti pas Viešpatį amžinojo gyvenimo knygoje.

Apie  visų  mirusiųjų  atminimą  imta  kalbėti   VII  amžiuje, o X amžiaus pačioje pabaigoje (998 m.) Cluny (Prancūzija) benediktinų vienuolyno abatas visų jam priklausančių vienuolynų kalendoriuje pažymėjo lapkričio 2 dieną, kaip maldos už visus jau mirusius jų vienuolijos narius dieną. Šis pavyzdys paplito po skirtingas Europos bažnyčias bei vienuolynus ir 1311 m. Vėlinių šventė jau oficialiai buvo įvesta į Katalikų Bažnyčios liturgiją.
Apie 1400 m. Vytautas Didysis benediktinus įkurdino Senuosiuose Trakuose. Tikėtina, kad jie, atsikeldami į Lietuvą (t. y. jau nuo pat Lietuvos krikšto), atsinešė ir katalikišką Vėlinių šventę.