Šv. Augustinas (354–430), vyskupas, Bažnyčios mokytojas, minimas rugpjūčio 28 d.

Augustinas yra vienas žymiausių Bažnyčios vyrų; įžvalgus filosofas, blaivaus ir šviesaus proto teologas, nepalenkiamas polemistas… o svarbiausia – didis šventasis. Tačiau jo gyvenimas ne visada buvo toks aiškus ir tiesus. Visai ne! Iki pat brandaus amžiaus, kai savo kelyje susitiko su Dievu ir atrado tokį susitikimą visada lydinčią ramybę, jį graužė nerimo kirminas, skatinęs tokiems moraliniams poelgiams bei intelektualiniams pasirinkimams, dėl kurių vėliau gailėjosi ir kurių išsižadėjo. Būtent jis yra pasakęs šiuos dažnai cituojamus žodžius: „Mūsų širdis bus nerami, kol neatras poilsio tavyje.“

Augustinas gimė Tagastėje, Tunise, 354 m. Jo tėvas Patricijus buvo pagonis, o motina Monika buvo krikščionė ir vėliau tapo šventąja. Ji dėl savo be galo protingo ir guvaus sūnaus išliejo daug ašarų.

Dar būdamas labai jaunas Augustinas sėkmingai studijavo retoriką ir filosofiją bei žavėjosi poezija, tuo pačiu metu be jokių skrupulų atsiduodamas ir laisvo gyvenimo pagundoms, svaiginantiems kūno malonumams, kurie vis dėlto niekada neįstengdavo nuslopinti įgimto jo tobulumo, moralinio tyrumo bei tiesos troškimo. Vienu metu jis buvo patikėjęs, jog šiuos savo troškimus gali numaldyti įsitraukdamas į miglotą ir nepagrįstai ambicingą religinę srovę – manicheizmą. Iš čia ir atsirado visos kančios ir dvasinę neviltį keliantis blaškymasis; tai jo jaunystę pavertė nerimastinga ir tuščia.

Šventajai motinai Monikai jis be abejonės buvo prarastas sūnus: norėdama sugrąžinti jį iš klystkelių, ji išbandė viską, tačiau atrodė, kad niekas – nei ašaros, nei maldos – nepadeda.

Augustinas iš Tagastės persikėlė į Kartaginą, kur mokė retorikos. Tačiau labai greitai šis Afrikos miestas jo svajonėms bei beribiam nerimui tapo per ankštas. Tad šlovės ir pasiturimo gyvenimo išvyko ieškoti kitur, perplaukė Viduržemio jūrą ir apsistojo Romoje, o paskui Milane. Tuo metu jam buvo dvidešimt devyneri.

Lombardijos sostinėje, kurios vyskupas tuo metu buvo Ambraziejus, Augustino gyvenimo prieštaringumas atsiskleidė visu savo dramatiškumu. Būtent vienas šventojo vyskupo pamokslas ir sukėlė jam dvasios krizę, ilgai jį alinusią ir privertusią skausmingai peržvelgti visą savo gyvenimą. Tačiau galiausiai iš to slogučio jis sugebėjo išsilaisvinti. Ir štai kaip jam tai pavyko.

Kartą, jo kankinantiems ieškojimams pasiekus viršūnę, išgirdo vis jam kartojantį vaiko balsą: „Paimk ir paskaityk, paimk ir paskaityk.“ Tą akimirką Augustinas rankose laikė šv. Pauliaus laiškus, atsivertė pirmą pasitaikiusį puslapį ir perskaitė: „Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.“

Tie žodžiai atrodė tarsi filmas apie jo gyvenimą: jie buvo kaip skaistus saulės spindulys, išsklaidęs jo sielą gaubiantį tirštą rūką ir leidęs jam aiškiai pamatyti tiesos ir ramybės kelią.

Po kiek laiko Augustinas nuvyko pas Ambraziejų pasikrikštyti. Taigi buvęs jaunas lėbautojas sugrįžo į Afriką kaip atgailautojas, buvo įšventintas į kunigus, o vėliau išrinktas Hipono vyskupu; stulbinama permaina šiam išskirtiniam laisvamaniui, kurį visi anapus jūros gerai pažinojo dėl jo malonumų kupino gyvenimo.

Atradęs tą vidinę ramybę, kurios visada, nors ir eidamas tokiais klystkeliais, ieškojo, Augustinas visiškai atsidavė krikščionybei ir su džiaugsmu likusį gyvenimą praleido pasinėręs į studijas ir skelbdamas krikščionių mokymą bei jo tikėjimo tiesas.

Jis daug rašė, tad dar ir šiandien apie lengvos plunksnos žmogų yra sakoma: „Rašo daugiau už patį šv. Augustiną.“ Jo žinomiausias kūrinys yra Išpažinimai – šimtai puslapių, kuriuose nuginkluojančiu nuoširdumu apnuogino savo širdį. Tuose puslapiuose tai juntamas džiaugsmingas virpulys dėl atrastos ramybės, tai besiliejantis kartėlis ir atgaila dėl padarytų klaidų, tai girdimas tiesiog išrėkiamas atrasto tikėjimo tikrumas, tačiau stilius ir produktyvumas liudija didį rašytoją.

Gausybėje kitų knygų jis kalba apie didžias krikščionybės tiesas, o jų kontekste – filosofiškai samprotauja ir ryžtinga bei įtikinama polemika pagrindžia tikėjimo ortodoksiškumą ir tyrumą.

Augustinas jau buvo senyvo amžiaus, kai į Romos imperiją pergalingai įsiveržė iš Juodosios jūros regionų atklydusios vestgotų ordos, vadovaujamos narsiojo Alariko. Ydų ir nesantaikų nusilpninta Roma turėjo patirti pralaimėjimo gėdą. Ėjo 410 metai – didžiulės imperijos, kuri, rodėsi, buvo metusi iššūkį laikui ir istorijai, žlugimo pradžia. Šiais tragiškais metais Hipono miesto vyskupui kilo mintis parašyti vieną jo emocingiausių ir poetiškiausių knygų – Dievo miestas.

Jis rašė: „Barbarai gali sugriauti žmonių miestą, tačiau nieko negalės padaryti ‘Dievo miestui’ – jokia jėga negalės jo išplėšti iš širdžių tų žmonių, kurie, būdami sukurti Aukščiausiojo, jame atrado ramybę.“

Augustinas mirė po dvidešimties metų, 430 metais Hippo Regi (Hipone), antikiniame mieste šalia dabartinio Bona miesto, Alžyre, kurį buvo apgulę vandalai, barbarų gentys, anksčiau sudavę dar kelis mirtinus smūgius senajai griūvančiai imperijai, „žmonių miestui“.

Senasis vyskupas savo turiningą ir kerintį žemišką gyvenimą baigė apsuptas visų, kurie juo žavėjosi ir gerbė dėl jo be galo geros širdies ir protingumo bei švento gyvenimo; jis nuo pat atsivertimo niekada nebuvo išklydęs iš to kelio, kurį Dievas kartą jam leido pamatyti. Per malonę jis pasinėrė į Dievo meilę ir įgijo pačią aukščiausią dvasios laisvę, kurios dėka galėjo ištarti: „Mylėk Dievą ir daryk tai, ką nori“, nes, jeigu Jį myli iš tikrųjų, tai, ką padarysi per savo gyvenimą, bus vien gera ir sąžininga.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga