Šv. Ona ir Joakimas (I amžius), Švč. Mergelės Marijos tėvai, minimi liepos 26 d.

Ona buvo senyva pamaldi Judo giminės izraelietė. Gamta jai nesuteikė to, kas to meto Izraelio mąstysenoje buvo laikoma aiškiausiu ir neabejotinu Dievo palaimos bei meilės ženklu – vaiko. Dėl jos nevaisingumo iš jos vyro Joakimo netgi nebuvo priimta auka, kurią jis labai pamaldžiai nunešė į Jeruzalės šventyklą.

Skausmas dėl šio aukos atmetimo sukrėtė senąjį Joakimą. Jis paliko namus ir kaimą ir su savo banda vienas pasitraukė į kalnus niekieno nevaržomas apverkti šios savo nelaimės. Tačiau ir likusiai vienai Onai likimas skyrė liūdną, ašarų ir neišklausytų maldų pilną ateitį.

Vieną dieną angelas pasirodė iš pradžių Joakimui dykumoje, o paskui ir Onai ir paskelbė jiems, kad tai, kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui, ir kad nuo senatvės išdžiūvusios Onos įsčios duos gyvybę švelniausiai ir švenčiausiai būtybei – Marijai – Jėzaus, Mesijo, motinai.

Tokios vilties paguostas Joakimas sušaukė bandą ir lyg jaunas sužadėtinis skubiai bei nerimastingai parginė ją namo pas savo Oną.

Abiejų senyvų sutuoktinių susitikimą poetiškai jautriai pavaizdavo Džiotas ant Skrovenjo koplyčios sienų Padujoje. Švelnia, nuo metų naštos sulysusia ranka senoji Ona glosto baltą savo vyro, kuris, rodos, net pašiurpsta nuo meilaus mylimos moters prisilietimo, barzdą. Pjeras Bargelinis (Piero Bargellini) rašė: „Visoje toje scenoje juntamas ramus pasitikėjimas, meilės pilnas sutarimas, tykus supratimas. Saikingiems ir kartu išraiškingiems gestams bei figūroms senatvė teikia pagarbos, o jausmas leidžia jiems tiesiog pulsuoti beveik pavasariškame, tyros ir taurios, švelnios ir didingos idilės pripildytame ore.“

Ona ir Joakimas Viešpačiui buvo pažadėję, kad, jeigu jų sąjungą palaimins vaiko gimimas, jie jį paaukos Viešpaties šventykloje. Tad trejų metų sulaukusią mažąją Mariją jie nuvedė į šventyklą ir paliko ten, kad išsipildytų pažadas.

Apie šį subtilų ir nepaprastą pačią Jėzaus motiną liečiantį įvykį evangelijose nepasakyta nieko. Apie jį pasakoja viena apokrifinė, Bažnyčios nelaikoma Dvasios įkvėpta, evangelija – Jokūbo proevangelija. Joje Švč. Mergelės Marijos tėvų istorija papasakota pamėgdžiojant analogišką įvykį, kuris nutiko pranašo Samuelio motinai Onai.

Tad ar viskas ten išgalvota? To neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti. Tarp visų tų vaizduotės sukurtų elementų, žinoma, visgi turi būti kažkiek iš senų žodinių pasakojimų  paimtos istorinės tiesos. Aišku tai, kad šventųjų Marijos tėvų kultas yra labai senas, ypač graikų kultūroje, ir istoriškai yra paliudytas VI amžiuje. O Vakaruose pirmieji pamaldumo Onai požymiai atsirado X amžiuje. Jos vardo šventė pradėta švęsti 1584 metais.

Painesnė ir nelabai aiški yra pamaldumo šv. Joakimui istorija: jis iki pat 1584 metų, kai ir jam atsirado vietos liturginiame kalendoriuje, buvo likęs šešėlyje. Jėzaus seneliai iki 1913 metų, kai buvo nuspręsta minėti juos kartu liepos 26 d., buvo gerbiami per atskiras šventes.

Šv. Ona ir šv. Joakimas, nežiūrint mums perduotos istorinės tiesos apie jų žemiškąjį gyvenimą, tapo senosios, vaisingumui atviros žmonijos, senojo kamieno, į kurį Dievas įskiepijo tikėjimo ir vilties ūglius, simboliu, krikščioniškojo šventumo žiedais.

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011