Šv. Antanas Paduvietis (1195-1231), kunigas, Bažnyčios mokytojas minimas birželio 13 d.

Tai vienas mylimiausių ir labiausiai garbinamų katalikiškojo pasaulio šventųjų. Išskirtinis gebėjimas daryti stebuklus, dėl kurių žmonės ir kreipiasi į Antaną, padarė jį Šventuoju iš didžiosios raidės. Dar gyvas jis turėjo daug pasekėjų, juo buvo taip žavimasi, jog, praėjus vos keliems metams po jo mirties, paduviečiai paskyrė jam gražią, rūstaus pranciškoniškojo stiliaus bažnyčią, kuri vėliau virto nuostabia, kiek rytietiško stiliaus bazilika, dar ir dabar traukiančia piligrimus iš viso pasaulio. Dėl dažnai joje įvykstančių dvasinio pobūdžio stebuklų, dėl šio šventojo užtarimo bei dėl jo žavesio, popiežius Paulius VI ją pavadino dvasios klinika, sielos ligonine.

Paduviečiu vadinamas Antanas šiame Veneto regiono mieste iš tiesų pragyveno tik keletą mėnesių, o ir pačioje Italijoje – tik kelerius, nors ir lemiamus, metus, o visą jaunystę praleido Portugalijoje, kur buvo gimęs apie 1195 metus. Jo gimtasis miestas buvo Lisabona. Jis buvo kilęs iš kilmingos Bulhoes y Taveira de Azevedo šeimos – pas mus jie paprastai vadinami bulonais, kurios vienas narių buvo drąsusis Gotfrydas, pirmojo kryžiaus žygio karvedys ir Šventojo Kapo užkariautojas.

Penkiolikmetis Ferdinandas (tokiu vardu jis buvo pakrikštytas), nustebindamas savo tėvus, kurie būtų norėję, kad jis užsiimtų kilmingiesiems labiau pritinkančia  ir daugiau naudos duodančia veikla, įstojo į Lisabonos Šv. Augustino reguliariųjų kanauninkų kolegiją. Tačiau dažnas giminių ir draugų lankymasis jį pernelyg atitraukdavo nuo mokslų ir kontempliatyvios maldos – pamatinių augustiniečių gyvenimo dalykų, todėl jis pasiprašė perkeliamas į atokesnį Koimbra (Coimbra) vienuolyną. Būdamas skvarbaus ir gyvaus proto per keletą metų sugebėjo įsisavinti gausias teologijos, mokslo, ypač Biblijos, žinias ir vėliau buvo vadinamas Testamento skrynia.

Tačiau griežtos ir mėgstamos studijos neįstengė iki galo patenkinti jo dosnios sielos siekių, be to, jis buvo priverstas kovoti su bendruomenėje, kuriai vadovavo labiau į pasaulietiškas intrigas nei į asketinį griežtumą linkęs vyresnysis, vyraujančiu pakrikimu ir amoralumu. Jaunasis kanauninkas dėl to kentėjo, tačiau negalėjo rasti jokios išeities. Savo kelią jis pagaliau atrado tą dieną, kai į Koimbra buvo atplukdyti Maroke, kur jie buvo nuvykę skelbti Gerąją Naujieną, nukankintų penkių pranciškonų palaikai.

Ferdinandas tą pačią akimirką, kai juos pamatė, susižavėjo ir apsisprendė sekti jų pėdomis. Ir iš tiesų po kiek laiko atsidūrė pas Koimbra pranciškonus ir gavo brolio Antano vardą. Ir jis savo gyvenimą norėjo apvainikuoti kankinyste, tad, norėdamas įgyvendinti šį savo karštą troškimą, įlipo į laivą, plaukiantį į Maroką, tačiau ten nuvykusį jį apėmė didelis, atėmęs jėgas, karščiavimas. Jis buvo priverstas grįžti, bet kelionės metu kilusi audra sudaužė laivą ir jis išsigelbėjo išplaukdamas prie Sicilijos krantų netoli Milaco. Taigi išsilaipino Italijoje ir kartu su savo vyresniuoju bei kitais broliais patraukė į Asyžių, kur vyko generalinė kapitula, vadinamoji kapitula po dembliais. Ėjo 1221 metai. Čia susipažino su Pranciškumi Asyžiečius, kuris kiek vėliau, susižavėjęs jo giliu mokymu, jį vadins „mano vyskupas“.

Asyžiuje, kur broliams vienuoliams paskirdavo įvairias užduotis bei tarnybas, jaunasis niekam nežinomas Antanas paskutinę akimirką buvo paskirtas į Romanijos provinciją ir pasiųstas į Montepaulo eremitų vienuolyną netoli Forli miesto. Ten reikėjo tvarkingo vienuolio, kuris galėtų aukoti šv. Mišias, nes vienuolyne gyveno tik maldai, vienatvei bei apsimarinimui pasišventę vienuoliai ir nebuvo kunigų. Montepaule Antanas melsdamasis, plaudamas indus ir mokydamasis praleido dvejus metus.

Pakako vieno greitomis sugalvoto pamokslo (tuo metu mirė oficialus pamokslininkas) per vieno kunigo įšventinimą, kad visų dėmesį parauktų brolio vienuolio, indaplovio iš Montepaulo, gili kultūra, oratoriniai sugebėjimai bei dvasios turtingumas. Kitą dieną Antanas paliko eremitų vienuolyną ir dulkėtais šiaurinės Italijos bei Prancūzijos keliais kaip keliaujantis misionierius išsiruošė skelbti Evangelijos bei pranciškonų žinios.

Detaliausios žinios apie jo gyvenimą, kurias užrašė pirmasis jo biografas anonimas knygoje L‘Assidua, visų pirma pasakoja apie šio šventojo misionierišką veiklą. Pavyzdžiui, eretiškame Riminyje miestiečiai atsisakė jo klausyti, tad jis patraukė Žodį skelbti žuvims, kurios iš vandens ėmė kaišioti galvas ir vandenį pavertė žvynais knibždančia pieva. Kitame mieste jį regime darantį iššūkį eretikams, kurių akivaizdoje priešais pašventintą ostiją privertė atsiklaupti keletą dienų be pašaro laikytą mulę, kurios šnerves pasiekė viliojantis pašarinių javų kvapas.

Prancūzijoje brolis Antanas buvo paskirtas Limožo sergėtoju. Šias pareigas užimdamas jis dalyvavo Arlio kapituloje (1226 m.), kurios metu – kaip pasakojama – pasirodė šv. Pranciškus.

Grįžęs į Italiją, jis apsistojo Padujoje, nedideliame šalia Švč. Mergelės Marijos, Dievo Motinos, bažnytėlės pastatytame vienuolyne, iš kur ir toliau su dideliu pasisekimu vykdavo sakyti pamokslų. Kartais, norint sutalpinti visus klausytojus, nepakakdavo netgi erdvių bažnyčių ir reikėdavo ieškoti vietos aikštėse. Didelio klausytojų būrio susilaukė per gavėnią, keletą mėnesių prieš mirtį sakyti pamokslai Padujoje, pasibaigę šv. Mišiomis s skaitlingomis išpažintimis bei atsivertimais. Drąsus, tačiau nesėkmingas buvo jo susitikimas su Encelinu da Romano, galingu tironu, nuolatos kovojusiu su Padujos komuna, kurią troško prijungti prie savo plačių žemių. Antanas ten nuvyko ketindamas sakyti gimtąją kalbą dėl kai kurių kilmingųjų Padujos šeimos atžalų, kuriuos Encelinas buvo įkalinęs ir prastomis sąlygomis laikė savo pilies celėse, išlaisvinimo.

Tai buvo paskutiniai jo svarbesni užmojai, nes vėliau, darbų bei ligos (jis, atrodo, sirgo vandenlige) nuvargintas, priėmė draugo grafo Tiso kvietimą kiek pailsėti Komposanpiero (Camposanpiero), žalių laukų ramybėje pasinėrusio kaimelio vienuolyne. Čia vieną vakarą grafas Tiso, Kamposanpiero šeimininkas, tapo vieno stebuklo liudininku: brolį Antaną jis išvydo ekstazėje rankose belaikantį šiltos šviesos apsuptą kūdikėlį Jėzų.

Netoli vienuolyno draugas grafas Antanui tarp tankių riešutmedžio šakų pastatydino nedidelę celę, kur šis eidavo melstis. Tačiau tą vienatvę greitai sutrukdė jo gerbėjai, kurie, atradę slėptuvę, masiškai traukdavo pas jį prašyti paguodos. Vieną dieną didesnė nei paprastai minia užplūdo šalia plytinį, nuo pribrendusių varpų geltonuojantį lauką ir visą jį ištrypė. Šakėmis mosuodamas lauko šeimininkas prisiartino prie riešutmedžio celės grasindamas užmušti. Antanas jį kantriai išklausė, paskui padarė ženklą ranką ir javai atsistojo kaip buvę.

Vėlyvą 1231 metų pavasarį Antanas pasiligojo. Jis iš karto suprato, jog artėja mirtis ir pasiprašė nuvežamas į Padują, kad visam laikui akis galėtų užmerkti jam taip brangioje Švč. Mergelės Marijos bažnytėlėje. Jo prašymą patenkino ir jaučiais kinkytu vežimu skaitydami mirštančiųjų psalmes nuvežė į miestą. Tačiau pasiekus Arcelą (Arcella), Padujos periferijos kaimelį, jo būklė pablogėjo, ir buvo nutarta sustoti ir pasiprašyti prieglobsčio klarisių vienuolyne. Būtent ten Viešpats jį ir pasišaukė. Jis atidavė dvasią šnibždėdamas: „Matau savo Viešpatį!“ Buvo birželio 13 diena. Jam buvo tik trisdešimt šešeri. Tą akimirką nieko apie tai nežinoję miesto vaikai – taip pasakojo tų laikų žmonės – išbėgo iš namų šaukdami: „Mirė Šventasis, mirė šventas Antanas!“

Kilo aršus kivirčas dėl to, kam atiteks Šventojo palaikai, buvo netgi baiminamasi ginluoto susirėmimo tarp Arcelos kaimelio bei miesto gyventojų. Pastarieji, vyskupo Jordano bei miesto valdžios remiami, nugalėjo. Taip stebukladarys vienuolis buvo palaidotas Švč. Mergelės Marijos bažnytėlėje, kuri intensyvios apaštalinės veiklos metais buvo jo dvasios užuovėja.

Praėjus metams po jo mirties, daugelio jo padarytų stebuklų šlovė įtikino popiežių Grigalių IX paspartinti kanonizavimo procesą ir paskelbti jį šventuoju. Stebukladario vardas ilgai buvo užgožęs šio Šventojo mokymo dovaną, tačiau 1946 metais Bažnyčia atitaisė šią klaidą paskelbdama jį visuotinės Bažnyčios mokytoju.

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011