Kraunasi...

Žinia 57-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga

 

 

Kalbėti širdimi
„Elgdamiesi pagal tiesą aukime meile“ (plg. Ef 4, 15)

 

Brangūs broliai ir seserys!

Ankstesniais metais apmąstėme veiksmažodžius „eiti ir pasižiūrėti“ bei „klausytis“, lemiančius gerą komunikavimą, o šioje 57 Pasaulinei socialinio komunikavimo dienai skirtoje žinioje norėčiau aptarti „kalbėjimą širdimi“. Būtent širdis skatina mus eiti, pamatyti ir klausytis, būtent širdis skatina mus atvirai ir svetingai bendrauti. Išmokę klausytis – o tam reikia laukimo ir kantrybės, taip pat atsisakyti iš anksto primesti savo požiūrį – galime įsitraukti į dialogo ir dalijimosi dinamiką, būdingą širdingam komunikavimui. Išklausę kitą tyra širdimi, galėsime kalbėti vadovaudamiesi tiesa ir meile (plg. Ef 4, 15). Nereikia baimintis skelbti tiesos, net jei ji kartais nepatogi, tačiau turime bijoti tai daryti be meilės, be širdies. Benediktas XVI rašė: „Krikščionio programa […] yra „reginti širdis“ [1]. Širdis savo plakimu atskleidžia mūsų būties tiesą, todėl jos reikia klausytis. Todėl klausantysis prisiderina prie bangų dažnio, kad savo širdyje pajustų, kaip plaka kito širdis. Tuomet gali įvykti susitikimo stebuklas, įgalinantis mus žvelgti vieniems į kitus su atjauta, pagarbiai priimti kitų silpnybes, o ne spręsti iš gandų ir sėti nesantaiką bei susiskaldymą.

Jėzus mus įspėja – kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių (plg. Lk 6, 44): „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (45 eil.). Kad galėtume komunikuoti vadovaudamiesi tiesa ir meile, turime apvalyti savo širdį. Tik klausydamiesi ir kalbėdami tyra širdimi įžvelgsime daugiau nei regima išorėje ir įveiksime neaiškų triukšmą, kuris taip pat informacijos srityje nepadeda mūsų įžvalgai sudėtingame gyvenamame pasaulyje. Kvietimas kalbėti širdimi yra radikalus iššūkis mūsų laikams, kai linkstama į abejingumą ir piktinimąsi, kartais net grindžiamą dezinformacija, kuri klastoja tiesą ir ja manipuliuoja.

Komunikuoti širdingai

Širdingas komunikavimas reiškia, kad skaitytojai ar klausytojai suvokia mūsų dalyvavimą šių dienų moterų bei vyrų džiaugsmuose ir baimėse, viltyse ir kančiose. Taip kalbantis myli kitą žmogų, nes juo rūpinasi ir brangina jo laisvę, jos nepažeisdamas. Šį veikimo stilių galime atpažinti žvelgdami į paslaptingą Pakeleivį, kuris po Golgotoje įvykusios tragedijos kalbasi su mokiniais, einančiais į Emausą. Prisikėlęs Jėzus jiems kalba iš širdies, pagarbiai lydėdamas jų kančios keliu, siūlydamas, o ne primesdamas save, su meile atverdamas jų protus, kad jie suprastų gilesnę įvykusių dalykų prasmę. Jie iš tiesų gali džiaugsmingai sušukti, jog jų širdys degė krūtinėse, kai jis kalbėjo jiems kelyje ir aiškino Raštus (plg. Lk 24, 32).

Istoriniu laikotarpiu, pasižyminčiu poliarizacija ir priešpriešomis – nuo kurių, deja, nėra apsaugota ir bažnytinė bendruomenė, – įsipareigojimas komunikuoti „atvira širdimi ir svetingai ištiesus rankas“ yra ne tik informacijos srities darbuotojų, bet ir visų atsakomybė. Visi esame pašaukti ieškoti tiesos, ją išsakyti, ir tai daryti su meile. Ypač mes, krikščionys, esame nuolat raginami saugoti savo liežuvį nuo pikto (plg. Ps 34, 13), nes, kaip moko Šventasis Raštas, tuo pačiu liežuviu galime laiminti Viešpatį ir keikti žmones, sukurtus panašius į Dievą (plg. Jok 3, 9). Iš mūsų lūpų neturėtų sklisti joks blogas žodis, „vien kas gera, kas tinka pamokyti ir duoda naudą klausytojams“ (Ef 4, 29).

Kartais meilinga kalba pralaužia net labiausiai užkietėjusias širdis. Tai atsispindi ir literatūroje. Turiu galvoje tą įsimintiną „Sužadėtinių“ 21 skyriaus vietą, kur Liučija iš širdies kalba Bevardžiui, kol šis, nuginkluotas ir paveiktas sveikos vidinės krizės, pasiduoda švelniai meilės jėgai. Ją patiriame ir visuomenės narių sambūvyje, kur geranoriškumas yra ne tik „etiketo“ klausimas, bet ir tikras priešnuodis žiaurumui, kuris, deja, gali apnuodyti širdis ir santykius. To reikia medijose, kad komunikavimas, užuot kurstęs konfrontaciją keliantį erzelį bei pasipiktinimą, padėtų žmonėms taikingai apmąstyti, kritiškai, bet visada pagarbiai interpretuoti gyvenimo tikrovę.

Komunikavimas iš širdies į širdį: „Norint gerai kalbėti, pakanka gerai mylėti“

Vienas ryškiausių ir vis dar žavinčių „kalbėjimo iš širdies“ pavyzdžių yra šventasis Pranciškus Salezas, Bažnyčios mokytojas, kuriam neseniai dedikavau apaštališkąjį laišką Totum amoris est 400 metų nuo jo mirties minėjimo proga. Be šios reikšmingos sukakties norėčiau dar priminti 2023 m. minimą šimtmečio sukaktį nuo Pijaus XI enciklikos Rerum omnium perturbationem, kuria šv. Pranciškus Salezas paskelbtas katalikų žurnalistų globėju. Puikus intelektualas, produktyvus rašytojas, įžvalgus teologas Pranciškus Salezas buvo Ženevos vyskupas XVII a. pradžioje, tais sunkiais laikais, kai vyko karšti ginčai su kalvinistais. Dėl savo romumo, žmogiškumo, noro kantriai bendrauti su visais, o ypač su tais, kurie jam prieštaravo, jis tapo ypatingu gailestingosios Dievo meilės liudytoju. Apie jį galima sakyti, kad „švelni kalba daugina draugus, mandagios lūpos skatina draugišką pasveikinimą“ (Sir 6, 5). Be to, vienas garsiausių jo teiginių „širdis kalba širdžiai“ tapo įkvėpimu ištisoms tikinčiųjų kartoms, tarp jų ir šventajam Jonui Henrikui Niumanui (John Henry Newman), pasirinkusiam šiuos žodžius savo šūkiu Cor ad cor loquitur. Viena iš jo garsių ištarų yra „Norint gerai kalbėti pakanka gerai mylėti“. Tai rodo jo požiūrį į komunikavimą: jis niekada neturėtų būti paverčiamas kažkuo dirbtiniu – šiandien sakytume – rinkodaros strategija. Bendravimas veikiau yra sielos atspindys, regima akimis nematomo meilės prado išraiška. Šv. Pranciškaus Salezo nuomone, būtent „širdyje ir per širdį vyksta tas subtilus ir intensyvus vienijimasis, per kurį žmogus pažįsta Dievą“ [2]. „Gerai mylėdamas“ šventasis Pranciškus gebėjo bendrauti su kurčnebyliu Martynu ir tapo jo draugu; todėl jis taip pat laikomas bendravimo sutrikimų turinčių žmonių globėju.

Remdamasis šiuo „meilės kriterijumi“, šventasis Ženevos vyskupas savo raštais ir gyvenimo liudijimu mums primena, kad „esame tai, ką komunikuodami perduodame“. Ši pamoka priešinga šiandienos tendencijoms, kai komunikavimu dažnai manipuliuojama, ypač socialiniuose tinkluose, kad pasaulis mus matytų tokius, kokie norėtume būti, o ne tokius, kokie esame. Šventasis Pranciškus Salezas Ženevos bendruomenėje išplatino daugybę savo raštų kopijų. Ši „žurnalistinė“ intuicija jį išgarsino, o žinia apie tai greitai peržengė jo vyskupijos ribas ir išliko iki šių dienų. Šventasis Paulius VI pabrėžė, kad jo raštai yra „ypač maloni, pamokoma ir motyvuojanti lektūra“ [3]. Pažvelkime į šiandienos komunikavimo panoramą, ar ne būtent tokiomis savybėmis turėtų pasižymėti straipsnis, reportažas, radijo ar televizijos laida arba pranešimas socialinėje žiniasklaidoje? Tegu komunikacijos srityje dirbančius žmones įkvepia šis švelnumu pasižymėjęs šventasis, drąsiai ir laisvai ieškojęs tiesos ir ją skelbęs, bet atmetęs pagundą vartoti sensacingas ir kovingas frazes.

Kalbėti iš širdies sinodo eigoje

Kaip man teko pabrėžti, „Bažnyčioje taip pat labai reikia klausytis ir įsiklausyti vieniems į kitus. Tai pati brangiausia ir labiausiai gaivinanti dovana, kurią galime pasiūlyti vieni kitiems“ [4]. Kai klausomasi be išankstinio nusistatymo, dėmesingai ir atvirai, tai duoda pradžią kalbėti Dievo stiliumi, puoselėjant artumą, atjautą ir švelnumą. Bažnyčioje mums labai reikia komunikavimo, kuris uždegtų širdis, būtų balzamas ant žaizdų ir nušviestų mūsų brolių ir seserų kelionę. Svajoju apie bažnytinį komunikavimą, kuris leistųsi vedamas Šventosios Dvasios, būtų švelnus ir kartu pranašiškas, mokėtų naujais būdais ir priemonėmis skelbti nuostabią žinią trečiajame tūkstantmetyje. Tai komunikavimas, kurio centre yra santykis su Dievu ir artimu, ypač labiausiai stokojančiu, ir kuris moka įžiebti tikėjimo ugnį, o ne vien saugoti autoreferencinės tapatybės pelenus. Tai komunikavimas, grindžiamas nuolankumu klausantis ir drąsa bei ryžtingumu (parresia) kalbant, niekada neatskiriant tiesos nuo meilės.

Širdžių nuginklavimas skatinant taikos kalbą

„Lipšnus liežuvis gali perlaužti kaulą“, – sakoma Patarlių knygoje (25, 15). Šiandien labiau nei bet kada anksčiau būtina kalbėti širdimi siekiant puoselėti taikos kultūrą ten, kur vyksta karas; atverti kelius, leidžiančius užmegzti dialogą ir vykdyti susitaikymą ten, kur siaučia neapykanta ir priešiškumas. Dramatiškame mūsų išgyvenamo pasaulinio konflikto kontekste neatidėliotinai būtina skatinti komunikavimą be priešiškumo. Privalu įveikti polinkį „greitai diskredituoti oponentą, priskiriant jam žeminančius epitetus, užuot pradėjus atvirą ir pagarbų dialogą“ [5]. Mums reikia komunikuotojų, skatinančių integralų nusiginklavimą ir pasiryžusių panaikinti mūsų širdyse įsišaknijusią karingą psichozę, kaip pranašiškai ragino šventasis Jonas XXIII enciklikoje Pacem in terris: „Tikra taika gali būti kuriama tik abipusiu pasitikėjimu“ (plg. 61 [113]). Tam pasitikėjimui reikia ne įsitvirtinusių apkasuose, bet drąsių ir kūrybingų komunikuotojų, pasiruošusių rizikuoti ir rasti bendrą pagrindą susitikti. Kaip ir prieš 60 metų, išgyvename tamsią valandą, kai žmonija baiminasi dėl karo eskalavimo, kurį reikia kuo greičiau pažaboti, taip pat ir komunikavimo lygmeniu. Baisu girdėti, kaip lengvai ištariami žodžiai, raginantys naikinti tautas ir teritorijas. Žodžiai, kurie, deja, dažnai virsta smurtingais karo veiksmais. Todėl atmestina bet kokia karinga retorika ir visokios propagandos formos, kuriomis manipuliuojama tiesa, ji iškraipoma ideologiniais tikslais. Vietoj to visais lygmenimis skatintinas toks komunikavimas, kuris padėtų sudaryti sąlygas spręsti tautų ginčus.

Kaip krikščionys žinome, kad taikos likimą lemia širdies atsivertimas, nes karo virusas kyla iš žmogaus širdies [6]. Iš širdies kyla teisingi žodžiai, kurie išsklaido uždaro ir susiskaldžiusio pasaulio šešėlius ir padeda kurti geresnę civilizaciją nei ta, kurią perėmėme. Kiekvienas iš mūsų raginamas prisidėti savo pastangomis, tačiau besidarbuojantiems komunikacijos srityje kyla ypatinga atsakomybė savo profesiją vykdyti kaip misiją.

Tepadeda mums Viešpats Jėzus, tyras Žodis, kylantis iš Tėvo širdies, kad mūsų komunikavimas būtų laisvas, švarus ir širdingas.

Tepadeda mums Viešpats Jėzus, kūnu tapęs Žodis, įsiklausyti į širdžių plakimą, iš naujo suvokti, kad esame broliai ir seserys, ir nuginkluoti mus skiriantį priešiškumą.

Tepadeda mums Viešpats Jėzus, tiesos ir meilės Žodis, kalbėti tiesą su meile, kad jaustumės esą vieni kitų sergėtojai.

 

Popiežius Pranciškus

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2023 m. sausio 24 -oji, Šventojo Pranciškaus Salezo minėjimo diena.

 

https://lvk.lcn.lt/naujienos/,532

 


Kategorija Popiežius


Grįžti atgal Paskelbta: 2023-05-20


© 2024 www.zarasuparapija.lt