Apsilankymo šventės tema – Evangelijoje aprašytas Marijos apsilankymas pas giminaitę Elzbietą (Lk 1, 39–56) ir Magnificat (Lk 1, 46–55). Pranciškonų ordino generolas šv. Bonaventūras 1263 m. įvedė šią šventę į savo Ordiną. Popiežius Urbonas VI 1389 m. įsakė ją švęsti Visuotinėje Bažnyčioje.

 

Anomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.

Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko:
„Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

O Marija prabilo:
„Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!

Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.

Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.

Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. Lk 1, 39-56

 

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Antanas Grabnickas OFM

Visuotinėje Bažnyčioje gegužės 31 d. yra švenčiama Švč. M. Marijos Apsilankymo šventė. Turėtume būti labai dėkingi Dievui už malonę, kad leidžia mums dalyvauti šiame nuostabiame susitikime. Gal mes neturime detalaus aprašymo, kaip, bet turime puikiai nusakytas priežastis, kodėl tas susitikimas įvyko.

Šv. Elžbieta buvo patyrusi savotišką ir nepelnytą pažeminimą dėl krašte vyravusios nuostatos, kad nevaisingumas yra Dievo bausmė už nuodėmes. Ypač tai buvo sunku patirti tautoje, kurioje buvo tikima, jog iš bet kurios šeimos gali ateiti Mesijas. Ir pradėjusi Joną Krikštytoją, Elžbieta tai slėpė, kol buvo įmanoma, kaip džiaugsmingą paguodą (plg. Lk 1,24).

Mes visada turime paslapčių, ir širdis tuomet trokšta turėti šalia žmogų, kuris suprastų mus be didelių aiškinimų. Kad nedidintų skausmo savo nesupratimu ir neatimtų džiaugsmo per dideliu klausinėjimu. Dievas Elžbietai parenka pačią nuostabiausią širdį, kuri pamilo Dievo Sūnų, priėmė Jį ir be jokių išlygų atsidavė Jo valiai. Elžbietai buvo reikalinga pagalba ir suprantanti širdis. Ji viską gavo su kaupu. Pats Dievas pakvietė Mariją, kad sumažintų Elžbietai su gimdymu susijusius vargus. Dangiškoji Motina patarnavo visa širdimi, bet pati tokios pagalbos vėliau neturėjo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad juo uoliau neši Dievo duotą kryžių, tuo jis yra sunkesnis. Tačiau mes nežinome visų Dievo paslapčių, ką Dievas tiesiogiai suteikia uoliesiems kryžiaus nešėjams. Dažniausiai tai lieka paslaptimi – tiek šventųjų gyvenime, tiek pačiame Šventajame Rašte. Taip ir Marijos, kaip nuolankios Dievo tarnaitės, gyvenimas lieka beveik nepastebimas. Tikiu, kad pats Dievas papildo tai, ko negalime sulaukti iš žmonių. Čia būtinai reikia pridurti, jog tai labai priklauso ir nuo mūsų pačių tikėjimo, nuo mūsų nuolankumo priimti Dievo pagalbą. Bet jeigu atmestume per žmones Dievo siunčiamą pagalbą, vargu ar galime tikėtis tiesioginio Dievo įsikišimo.

Teko skaityti keleto autorių svarstymų, kad Švč. M. Marijos giesmė „Mano siela šlovina Viešpatį…“ nėra tiesiogiai pasakyta šio aplankymo metu. Kad ji yra lyg kito laikotarpio kūrinys, vėliau įdėtas į Jos lūpas. Aš tikiu, kad Marija, nuo kūdikystės tarnaudama šventykloje, atidavė savo širdį Išganytojui. Puikiai žinodama Raštus, tautos laukimą, ir Dievo pažadą atsiųsti Išganytoją, Ji pačiu savo gyvenimu kasdien giedojo šią giesmę. O gavusi apreiškimą, kad ji yra išrinkta būti Dievo Sūnaus motina, pasidalijo tuo džiaugsmu, dabar išreikšdama žodžiais, nes vėliau dėl piktos valios žmonių nebus duota nei laiko, nei sąlygų.

bernardinai.lt