Šv. Atanazas (295-373), vyskupas, Bažnyčios mokytojas, minimas gegužės 2 d.

Atanazas, gimęs Egipto Aleksandrijoje 295 m., yra dramatiškiausia ir sukrečianti figūra turtingoje Bažnyčios Tėvų galerijoje. Nepalenkiamas tikėjimo grynumo gynėjas Arijaus sukeltos didžiosios krizės laikotarpiu, iškart po Nikėjos susirinkimo, sumokėjo aukštą kainą už savo herojišką priešinimąsi erezijos plitimui – buvo bent penkis kartus ištremtas imperatoriaus Konstantino, Konstanto, Julijono ir Valenčio.

Arijus buvo kunigas, dirbęs toje pačioje Aleksandrijos Bažnyčioje. Neigdamas esminę Tėvo ir Sūnaus lygybę, jis kėlė grėsmę pačiai krikščionybės esmei. Išties, jei Kristus nėra Dievo Sūnus ir pats nėra Dievas, tuomet ko vertas žmonijos atpirkimas?

Pasaulis netikėtai pasijuto esąs persmelktas Arijaus doktrina, anot garsios Šv. Jeronimo frazės. Liko stovėti vien didis kovotojas Atanazijus, kuris vos trisdešimt trejų buvo paskirtas užimti garbingą Aleksandrijos vyskupo sostą. Turėdamas kovotojo temperamentą, esant reikalui, pirmas stodavo į kovą: „Aš džiaugiuosi, kad tenka gintis“, – rašė po pabėgimo Apologijoje. Atanazijus savo drąsą būtų galėjęs pasidalyti ir su tais, kurie jos stokojo, bet žinodamas, su kuo turi reikalą (tarp daugybės jam mestų kaltinimų buvo minimas ir vyskupo Arsenijaus nužudymas, nors vėliau pasirodė, kad šis yra gyvas ir sveikas), nelaukė, kol kas ateis jo „sutvarkyti“ savo namuose. Kartais jo pabėgimai būdavo susiję su komiškomis detalėmis, ir jis pats kalba apie juos su neslepiamu žaismingumu.

Dvejus paskutinius savo gyvenimo metus praleido tremtyje dykumoje, pas bičiulius vienuolius, tuos simpatiškus krikščioniško gyvenimo anarchistus, kurie nepaisydami to, kad išvengė normalių socialinės bei bažnytinės organizacijos struktūrų, puikiai jautėsi tokio autoritariško ir principingo vyskupo, koks buvo Atanazijus, draugijoje. Jiems kovotojas Aleksandrijos vyskupas parašė didžiulį veikalą, arianizmo istoriją, dedikuotą vienuoliams, kurios išliko vos keletas puslapių, kurių, beje, pakanka įžvelgti Atanazijaus temperamentą: žino, kad kalba žmonėms, nesuprantantiems metaforų, todėl daiktus vadina tikraisiais vardais: koneveikia imperatorių, nepagarbiai išvadindamas jį, kritikuoja priešininkus; bet kalba šiltai apimtas teisingumo, kuris jam itin rūpi, polėkio, norėdamas išplėšti tikinčiuosius iš netikrų ganytojų gniaužtų.

Savo dažnų priverstinių keliavimų metu jam teko lankytis ir Vakaruose, Romoje ir Trevize, kur supažindino su egiptietiškosios vienuolystės tradicija, originalia dykumoje įsikūrusia organizacija, pristatydamas idealaus vienuolio pavyzdį – atsiskyrėlį šv. Antaną, apie kurio gyvenimą parašė garsų veikalą, kuris gali būti laikomas vienuolystės manifestu.

 

Pagal Santi, beati e testimoni

 

Bernardinai.lt