Šv. Kirilas, vienuolis, ir Metodijus, vyskupas, IX a., Europos globėjai, minimi vasario 14 d.

Popiežius Jonas Paulius II šventuosius Kirilą ir Metodijų paskelbė Rytų Europos globėjais, pastatė juos šalia vakarinės dalies globėjo šv. Benedikto ir taip išreiškė viso senojo žemyno vienybę bei bendras ištakas. Šventieji Kirilas ir Metodijus tikrai nusipelnė šio vardo, kuris prisišlieja prie kito, senesnio, „slavų apaštalų“ vardo.

Šiems dviem broliams, aukšto Rytų imperijos valdininko sūnums, evangelizavimas reiškė ir nemokšiškumo nugalėjimą: tikrame žmogiškajame bei krikščioniškajame orume glūdėjo ir mokėjimas skaityti, rašyti bei visa kita. Todėl jie tuo metu abėcėlės dar neturėjusiai slavų kalbai sukūrė rašmenis. Šių dviejų šventųjų užrašytos raidės dar ir dabar, pagal vieno iš brolių, kuris šioje srityje įdėjo daugiau darbo už antrąjį, vardą, vadinamos kirilica (šie rašmenys vartojami, pavyzdžiui, ir rusų kalboje). Vėliau Kirilas ir Metodijus tais rašmenimis perrašė Bibliją, mišiolą bei liturginių apeigų knygas: slavų pasaulyje tai buvo svarbu ir lingvistiniu, ir kultūriniu požiūriais.

Šie abu broliai šventieji buvo pakankamai skirtingo būdo. Vyresnysis Metodijus jį paveldėjo iš tėvo: jis buvo apdairus administratorius ir tvirtos valios. Kartą savo oponentams jis pasakė: „Veltui jūs su manimi ginčijatės, vis tiek atsitrenksite į geležį.“ Dėl šių savybių jam buvo patikėta vadovauti vienai slavų kolonijai Makedonijoje.

Jaunystėje Konstantinu vadinęsis Kirilas labiau mėgo ne audringą politiko gyvenimą, bet studijų ramybę ir ramias dienas Konstantinopolio rūmuose, kur kiek laiko tarnavo imperatoriaus pažu. Baigęs mokslus Fotijo mokykloje, ėmėsi mokytojo darbo. Tačiau nei vienam, nei kitam jų pradėta kelias nebuvo skirtas. Po kiek laiko susitikę, jie pamatė, jog jų skirtinguose charakteriuose glūdėjo bendras troškimas pasišvęsti religiniam gyvenimui. Tą troškimą jie įgyvendino – tapo dvasininkais ir pasirengė misionieriškai veiklai.

862 metų pabaigoje Moravijos karaliaus prašymu Konstantinopolio imperatorius abu brolius pakvietė vykti pas kazarus, kur lotynų misionieriai patirdavo visišką nesėkmę. Kirilas ir Metodijus kvietimą priėmė ir, nagrinėdami jų pirmtakų nesėkmės priežastis, suvokė kalbinės priemonės, kuria būtų galima perduoti krikščioniškąją žinią, svarbą ir netgi būtinybę. Taip jie subrandino ir įgyvendino abėcėlės slavų kalbai, kuri jos neturėjo, idėją.

Kai su šia nelaukta dovana ji atvyko pas Moravijos žmones, rado plačiai atvertas duris ir didelį entuziazmą. Biblijos, mišiolo bei liturginių knygų vertimas vyko kaip tik pačiame to entuziazmo įkarštyje. Slavų tautos galėjo skaityti, rašyti, melstis ir švęsti Eucharistiją savo kalba. Ši Katalikų Bažnyčioje, kurioje visos apeigos buvo atliekamos tik lotynų kalba, negirdėta „naujiena“ jiems pridarė tam tikrų nemalonumų. Romoje jie turėjo pasiaiškinti dėl savo veiklos ir apsiginti nuo įtarimų erezija bei atskala. Tačiau, laimei, Petro soste sėdėjo įžvalgus ir supratingas popiežius Hadrijanas II, kuris ne tik pritarė jų pastangoms ir jas pagyrė, bet ir paprašė jam dalyvaujant slavų kalba švęsti šventuosius slėpinius.

Deja, Romoje misionieriškos veiklos sunkumų nualintas Kirilas mirė (buvo 869 m. vasario 14 d.); palaidotas netoli Koliziejaus esančioje Šv. Klemenso, kankinio, kurio relikvijas iš Kersonėjos (Chersonea) jis pats ir buvo atgabenęs į Romą, bazilikoje.

O Metodijus, Hadrijano II paskirtas Panonijos vyskupu su būstine Smyrnoje, grįžo evangelizuoti slavų ir tęsti Bažnyčios organizacijos darbo. Metodijus buvo ir atkaklus polemikas, mokėjęs sumaniai nuginčyti jam krikščionybės priešų skiriamas pastabas, demaskuoti jų klastą, įžvelgti jų silpnąsias vietas. Kartą vienas jo oponentas paklausė: „Kodėl jūsų kakta prakaituota?“ Metodijus nė nemirktelėjęs atsakė: „Todėl, kad diskutuoju su kvailiu.“

Paskutiniais gyvenimo metais Smyrnoje vyskupas buvo akiplėšiškai kaltinamas tų laikų „tradicionalistų“, kad jis pernelyg daug dėmesio skiria slavų tautų mąstysenai ir kalbai.

Dėl šio nesupratimo Metodijus turėjo patirti tremties tuščiose šaltose slavų žemėse nešlovę. Tačiau kai jis, būdamas septyniasdešimt penkerių, mirė, jo veikla buvo nuostabiai pripažinta: jo kūno pagerbti susirinkęs būrys vyskupų laidotuvių apeigas atliko lotynų, graikų ir slavų kalbomis.

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos: Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.