Šv. Teresė Avilietė (1515-1582), vienuolė, Bažnyčios mokytoja minima spalio 15 d.

Ji yra vadinama Terese Didžiąja tiek dėl jos produktyvios veiklos reformuojant karmelitų ordiną, tiek norint atskirti ją nuo kitos Teresės – mažosios šventosios ir Lizjė, kuri taip pat yra didi, tačiau jos šventumas buvo kitoks ir pasiektas žengiant „mažuoju“ kasdienybės keliu.

Didžioji karmelitų reformatorė Teresė gimė 1515 metais Aviloje, kilmingoje de Cepeda y de Ahumada šeimoje. Jos krikštatėvio brolis buvo pirmasis Peru vicekaralius. Ji labai jauna įstojo į Karmelio vienuolyną, tačiau ilgai jos gyvenime ypatingų polėkių nebuvo. Būdama keturiasdešimties ir nepaprastos dvasinės patirties sutvirtinta, ji ėmė keliauti po Ispanijos karmeličių vienuolynus mėgindama vėl įkvėpti gyvybės karmeličių vienuoliniam gyvenimui, kurį buvo atvėsinę begalės nereikšmingų rūpesčių ir nuo kurio atsitraukdavo žmogiški reikalai. Savo reformatoriškas idėjas ji sugebėdavo įgyvendinti įsteigdama pirmąjį vienuolyną Aviloje, o jo gyvenimą parėmė griežtos ankstyvosios karmelitų regulos dvasia. Šis vienuolynas, labai greitai nebegalėjęs sutalpinti visų siekti tobulumo troškusių merginų, tapo pavyzdžiu kitiems įsteigtiems ir po visą Ispaniją išbarstytiems vienuolynams, kurie galiausiai sugebėjo tuo atsinaujinimo bei tobulumo troškuliu užkrėsti ir visą karmelitų ordiną.

Vis dėlto šis sumanymas nebuvo toks paprastas. Ne vienas, ypač iš brolių karmelitų tarpo, trukdė ją šmeiždamas, jai grasindamas ir netgi mėgino pasiekti, kad ją pasmerktų kompetentinga Bažnyčios valdžia. Tačiau silpnos sveikatos, bet apdovanota nepalenkiama valia Teresė nesileido niekieno įbauginama. Priešingai, sulaukusi pagalbos iš vieno šventojo karmelitų vienuolyno – Kryžiaus Jono, kur irgi buvo įkvėpęs tas pats reformų troškimas, ji sugebėjo pasiekti, kad ta reformų dvasia prasismelktų ir į „priešų“ vienuolynus bei daugelio vienuolių širdis palenktų tai regulai.

Teresės reforma apėmė įvairias sritis, bet atidi kiekvienam mažmožiui. Ji pati rūpinosi ne tik ta dvasia, turėjusia įkvėpti naujai įkurtus ir atnaujintus vienuolynus, bet ir materialine  kasdienio gyvenimo puse. Paprastai ji akydavo: „Be Dievo malonės Teresė yra vargšė moteris, su Dievo malone – jėga, o su Dievo malone ir daug pinigų – didelė galia.“

Nepaprastą Teresės veiklumą palaikė itin intensyvus, nuolatinis ir gilus dvasinis gyvenimas, leidęs jau jausti Dievo esatį ir patirti mistinius reiškinius (juos vėliau aprašė daugelyje savo knygų). Tačiau tą neprilygstamą pašnekesį su Dievu ji pasiekė ne iš karto, bet pamažu, žengdama sunkiu askezės keliu, ilgainiui leidusiu jai apvaldyti savo ekstravertišką būdą ir nugalėti nuolatinę pagundą pasiduoti patogiam gyvenimui, kuriuo daugelį metų jai teko mėgautis. Vienu žodžiu, Teresė negimė šventąja. Tokia ji tapo iš Dievo malonės, nuolatos kovodama su savo ydomis, veikdama netvirtos sveikatos keliamas kliūtis ir draskoma troškimo visiškai pasišvęsti mistiniam gyvenimui bei norui veikti. Tai šventoji, kuri yra daug artimesnė mūsų laikams, nei galima spręsti pagal kai kuriuos ją vaizduojančius paveikslus.

Kartą stiprus skausmas kojose privertė ją pristabdyti savo veiklą. Tai atsitiko būtent tuo metu, kai priešiškumas jai buvo tiesiog įsismarkavęs. Tada ji moteriškai atvirai meldė Dievą: „Viešpatie, po visų tų nesėkmių betrūko dar tik šios nelaimės!“ Dievas jai tarė: „Taip, Terese, aš elgiuosi su draugais.“ Ir ji atsakė: „Dabar suprantu, kodėl jų tiek mažai turite!“

Dėl jos veiklos į ją nukrypo visos Ispanijos dėmesys. Dėl dorybių, dvasinės išminties ir gebėjimo parodyti asketinį kelią ją labai gerbė kaip vadovę bei dvasinę patarėją ne tik vienuolės ir paprasti ją jau šventąja laikę žmonės, bet ir žymios Ispanijos Bažnyčios bei politikos pasaulio asmenybės, su kuriomis ji daug susirašinėjo – tarp tokių buvo ir pats karalius Pilypas II. Daugelį žmonių sukrėtė ir į svaiginantį mistinės bei asketinės aistros sūkurį įtraukė jos knyga („Tobulėjimo kelias“, „Apie Dievo meilę“, „Vidinė pilis“) – jos dvasinio kelio, jos gilaus, Kristumi pagrįsto dvasingumo išraiška.

Mirė 1582 m. spalio 4-osios (tačiau kitą dieną, dėl Grigaliaus kalendoriaus pataisymo, peršokus lygiai dešimt dienų buvo paskelbta spalio 15-oji) naktį būdama šešiasdešimt šešerių vienos iš savo kelionių į Alba de Tormes metu. Pavadinta Ispanijos bei Bažnyčios garbe, 1622 metais ji buvo paskelbta šventąja. O 1970 metais Paulius VI suteikė jai Bažnyčios mokytojos titulą.

 

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011