Šv. Izidorius (560–633), vyskupas, Bažnyčios mokytojas, minimas balandžio 4 d. 

Izidorius gimė Kartaginoje, Ispanijoje. Du jo broliai Leandras bei Fulgencijus ir sesuo Florentina irgi tapo šventaisiais. Vyriausiasis Leandras tapo Sevilijos vyskupu apie 580 m. Jis ugdė savo jaunesnį brolį Izidorių, kuris po jo mirties tapo Sevilijos vyskupu. Naujasis ganytojas Izidorius tęsė Ispanijos Bažnyčios vizigotų karalystėje organizavimo darbą. Jis sušaukė daugelį sinodų ir garsųjį IV Toledo bažnytinį susirinkimą (633 m.). Per 35-erius savo vyskupystės metus jis skatino vienuolių gyvenimą, papildė mozarabiškąją liturgiją ir uoliai darbavosi ugdydamas krikščionių tautą, ypač įsteigęs kolegiją, kur pats norėjo dėstyti – tais laikais tai buvo naujoviška veikla, galinti iš dalies paaiškinti, kodėl Izidorius ėmėsi rašyti. Jo veikalai yra tarsi to meto žmogaus žinių visumos surašymas (Šv. Raštas, teologija, istorija, geografija, astronomija ir gramatika). Visais viduramžiais mokytasi iš jo. Izidorius mirė Sevilijoje 636 m., bet jo kūnas ilsisi Leone nuo XI a. Benediktas XIV paskelbė jį Bažnyčios mokytoju.

 

Gyvoji Duona