Kraunasi...

Balandžio 25 d. minimas Šv. Morkus, evangelistas

Šv. Morkus (I a.), evangelistas, kankinys, minimas balandžio 25 d.

Kaip Lukas buvo Pauliaus mokinys ir lydėjo jį kelionėse, taip Morkus buvo pirmojo apaštalo – Petro – mokinys. Lydėdamas jį atsidūrė Romoje ir romiečiams parašė savo Evangeliją. Jo simbolis liūtas – stiprybės ženklas.

Morkus buvo žydų kilmės ir tikriausiai buvo gimęs ne Palestinoje, pasiturinčioje šeimoje, todėl ir turėjo du vardus, kuriais jis yra minimas evangelijose – lotyniškuoju vardu Morkus ir žydiškuoju Jonas. Labai tikėtina, kad jo motina buvo viena tų Jeruzalės Marijų, drąsiai sekusių Jėzų į Kalvariją ir vėliau savo namuose priglaudusių iš baimės drebančius mokinius.

Beveik aišku, kad Morkus asmeniškai nepažinojo Viešpaties. Žinių apie Mesijo gyvenimą jis gavo iš vieno patikimiausių liudininkų – Petro, kurį lydėjo mesijinėse kelionėse į Rytus ir Romą.

Pirmajame laiške Petras Morkų vadina „mano sūnus“, o senieji krikščionių hagiografai, tokie kaip Papijas, apibūdina jį kaip „Petro vertėją, ant popieriaus surašiusį būtent tai, ką šis prisiminė.“ Tačiau jis Jėzaus gyvenimo įvykius papasakojo ne chronologiškai, bet pagal apaštalo pamokslų temas.

Būdamas ištikimas Petro vertėjas, Morkus ilgai gyveno ir su apaštalu Pauliumi, su kuriuo pirmą kartą susitiko 44 metais Jeruzalėje, kai jo dėdė Barnabas ir Paulius čia atvyko įteikti dosnios Antiochijos bendruomenės aukos.

Šie abu evangelizuoti į Kiprą vykstantys misionieriai pasirinko ir Morkų. Šis būrelis išsiskyrė tada, kai Paulius sumanė vieną sunkią ir pavojingą apaštalinę kelionę pas karingas Mažosios Azijos tautas. Apaštalų darbuose pasakojama, kad tada „Morkus išsiskyrė su Pauliumi ir Barnabu ir grįžo į Jeruzalę“.

Morkus ir Paulius dar kartą susitiko Romoje, prieš pat tą dieną, kai tautų apaštalas buvo uždarytas į Mamertino kalėjimą. Pauliaus antrajame laiške Timotiejui Morkus minimas paskutinį kartą. Įkalintas apaštalas rašo: „Pasiimk ir atsivesk su savimi Morkų, jis bus man naudingas padėjėjas.“

Paskui evangelisto pėdsakai dingsta. Tradicija pasakoja, kad jis pamokslavo Romoje ir Egipto Aleksandrijoje, kur jį užklupo žiaurūs 68 metų Nerono persekiojimai.

Yra dvi Morkaus mirties versijos: viena teigia, jog jis mirė savo lovoje, o kita – kad Velykų dieną, kuri sutapo su dievo Ozyrio Apio švente, buvo nukankintas. Ši antroji versija vyrauja krikščionių, jo kankinystę gausiai papildžiusioje legendinėmis ir dažniausiai žiauriomis detalėmis, tradicijoje. Pasakojama, kad evangelistas ilgą kelio galą buvo grubiai tempiamas į kankinystės vietą, o paskui jį nusidriekė jo krauju suteptų akmenų virtinė.

Jį nužudę budeliai pamėgino uždegti jo kūną, tačiau galinga audra užgesino ugnį ir krikščionys galėjo paimti kankinio palaikus ir pagarbiai juos palaidoti.

Morkaus relikvijos buvo Aleksandrijoje, kol vieną dieną dviem Venecijos pirkliams pavyko pasitelkiant apsukrų, bet rizikingą planą apgauti musulmonų muitininkus ir slapta jas išnešus nugabenti į Veneciją. Čia jos deramo poilsio atgulė ištaikingoje, meno dirbinių ir lobių pilnoje bazilikoje, kurią venecijiečiai statė nuo 976 iki 1071 metų.

Apie Morkaus palaikų atgabenimą į Veneciją irgi pasakojama viena venecijiečiams brangi legenda, kurią verta čia paminėti, nes ji paaiškina Venecijos respublikos vėliavos herbe įrašytą sakinį. Pagal šią legendą, Morkus į Veneciją atvyko gyvas: jį atbloškė stipri audra burlaiviu iš Egipto Aleksandrijos beplaukiant į Italiją. Sėkmingai išsilaipinusį Venecijos respublikos mieste, jį sutiko angelas. Sveikindamas Morkų jis tarė: „Ramybė tau, Morkau, mano evangeliste.“

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011

 

 


Kategorija Kalendorius


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-04-24

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt